01
02 /
2020
Maldynėlis „Magnificat“ pirmąkart pasirodė Prancūzijoje, per 1992 m. Kalėdas. Tai buvo bendra Pierreʼo-Marie Dumontʼo ir sesers Izabelės Marijos (Isabelle-Marie Brault) idėja: abu troško Valandų liturgijos lobyną padaryti prieinamą pasauliečiams, pritaikyti jį prie ritmo tų žmonių, kurie įsitraukę į profesinį ir šeimos gyvenimą.
Tikras iššūkis!
Sesuo Izabelė Marija († 2011) prisidėjo Valandų liturgiją verčiant į prancūzų kalbą ir ruošiant spaudai. Ji puikiai žinojo Vatikano II Susirinkimo reformos pasiūlytas galimybes, kaip pritaikyti Valandų liturgiją.
Pierreʼas-Marie Dumontʼas, vedęs ir 12 vaikų tėvas, puikiai suprato profesinio ir šeimos gyvenimo situaciją.
Po kelių leidybinių mėginimų jie sukūrė dabar mums pažįstamą formatą: kasmėnesinį leidinį, kuriame pateikiama kasdienė rytmetinė ir vakarinė malda, pritaikyta remiantis Valandų liturgija, ir svarbiausias dalykas – Eucharistijai skirti tekstai, Šventojo Rašto skaitiniai ir juos palydintis dvasinis skaitinėlis.
Pierreʼas-Marie prisimena: „Tuo metu nieko nebuvo, tik biuro kompiuteris, – nei interneto, nei informacinės duomenų bazės, kurioje būtų galima atrinkti meno kūrinių reprodukcijas. Tekdavo vykti į fotografijos agentūras arba muziejus ir atsirinkti iš saugyklose surūšiuotų didelių diapozityvų, vadinamų „ektachromais“. Šiam darbui menotyrininkas neturėjo jokių kitų priemonių – tik savo kultūrinį išsilavinimą ir smegenų paieškos sistemą.
1992 m. viršelis, pakartotas 2012 m., „Magnificat“ 20 metų jubiliejaus Prancūzijoje proga.
Tą dieną abu su seserimi Izabele Marija stovėjome prie projektoriaus ir žvelgdami į ekraną mėginom iš mano parinktų kokių dešimties „ektachromų“ atrinkti paveikslą pirmam „Magnificat“ viršeliui. Kai pasirodė Neri di Bicci tapyta „Mergelė su Kūdikiu“, sesuo Izabelė Marija sušuko: „O! Žavingas mažylis!“ Tą akimirką supratau, kad tokia ir yra meno paskirtis – padėti prasiveržti giliai mumyse slypinčioms kilniausioms tiesoms. Ir tada priėmiau sprendimą, kad kiekviename „Magnificat“ viršelyje bus kontempliuoti skatinantis meno kūrinys, o numeryje – jį lydintis ir krikščioniško meno šedevrą paaiškinantis straipsnis.“
Su „Magnificat“ pasikeitė mano maldos gyvenimas
Bernadette’a Mélois, 25 metus išdirbusi redaktore, tęsia: „Nuo pat pradžių mane labai sujaudino tikinčiųjų troškimas įsitraukti į Bažnyčios maldą. Į redakciją atplaukdavo šūsnys liudijimų: ,„Magnificat“ yra tai, apie ką svajojau‘, ‚Su „Magnificat“ pasikeitė mano maldos gyvenimas.‘ Nors mes nedarėme nieko ypatinga, tiesiog pateikėme skaitytojams Tradicijos turtus ir liturgijos grožį.
Tai, ką darome, nėra sudėtinga, tačiau mūsų užduotis – aukoti savo darbą, kad per jį galėtų veikti pats Dievas ir per tai mūsų žmogiška veikla virstų Dievo veikimu skaitytojų širdyse.
Be perstojo turime įsiklausyti į savo skaitytojus, kurie metams bėgant prašė vis daugiau sielai būtino peno.
Taip pamažu praplėčiau leidinį, įtraukdama straipsnius, padedančius ugdyti tikinčiųjų dvasinį gyvenimą, supažindinančius su Valandų liturgijos malda, mokančius klausytis Dievo žodžio, pažinti psalmes ir pan. Man buvo svarbu rūpestingai kloti kelią, kuris kiekvieno asmens gyvenime vestų Dievo link, o nuo Dievo – prie brolių, rodant jiems artimo meilę.“
„Magnificat“ penkiuose žemynuose
Šiandien maldynėlis pasiekia penkis žemynus, leidžiamas 7 kalbomis – prancūzų, vokiečių, anglų, ispanų, lietuvių, slovėnų, lenkų (elektroniniu formatu), o artimiausiu metu pasirodys ir Brazilijoje. Taigi daugiau nei milijonas skaitytojų visame pasaulyje.
Šiandien popiežius Pranciškus, pratęsdamas mintį, ragina mus eiti kuo arčiau supančių žmonių, tačiau su malda širdyje. Jis nevengia pats pasirodyti esąs maldos žmogus, reguliariai savo gyvenimą ir veiksmus pavedantis Mergelei Marijai. Tą patį daryti siūlo ir „Magnificat“. Esame dėkingi Pierreʼui-Marie Dumontʼui už jo idėją ir gražų bendradarbiavimą su Lietuva.
Br. François Bourgois
