01
10 /
2026
Pirmasis lietuviškas maldyno „Magnificat“ numeris pasirodė 2010-ųjų kovą. Jo leidybos iniciatoriai – Tiberiados bendruomenė. Apie tai, kas paskatino imtis šios tarnystės, apie leidybos pradžią, sunkumus ir malones, leidinio misiją, kelią ir dabartį kalbasi Tiberiados bendruomenės vyresnysis br. François Bourgois ir pirmoji maldyno redaktorė Indrė Klimkaitė.
Indrė: Prisiminkime pačią pradžią – kaip kilo mintis leisti maldyną su kasdieniu Dievo žodžiu, kaip pajutote jo poreikį?
Br. François: Galvojome apie jaunuolius ir šeimas, kurie atvykdavo pas mus į stovyklas, į rekolekcijas – kaip juos priartinti prie Dievo žodžio, kaip pasibaigus stovykloms išlaikyti ryšį su Dievo žodžiu? Iš pradžių nemanėme, kad Tiberiados bendruomenė turėtų būti pagrindinis leidėjas, neturėjome leidybos patirties, bandėme ieškoti bendraminčių ir bendradarbių. Žinojome, kad toks leidinys jau ilgus metus eina Prancūzijoje, taip pat sėkmingai prigijo Latvijoje. Panašią svajonę, troškimą turėjo ir tėvas Lionginas Virbalas SJ, ir Palendrių vienuolyno prioras. Tačiau išleidę knygą apie palaimintąjį Petrą Jurgį Frasatį ir komiksų knygą apie Joną Paulių II supratome, kad leidyba – ne toks jau baisus dalykas. Taigi 2009 metais pradėjome ruoštis. Pirmas susitikimas įvyko Vilniuje pas jėzuitus: dizaineris Marius Žalneravičius pristatė maketą, mūsų bendramintis Tomas Šalkauskas daug prisidėjo kuriant koncepciją, neįkainojama ir arkivysk. Liongino Virbalo pagalba, ir paskui jis ne vienus metus lydėjo, globojo leidinį.
Indrė: Kai mane pakvietė redaguoti leidinį, buvau tik neseniai persikrausčiusi gyventi į kaimą Zarasų rajone. Taigi buvo daug naujų pradžių… Buvome vos keli bendradarbiai – gavome pusę stalo mažame kabinetuke prie Aušros Vartų Vilniuje, kur dirbo už platinimą atsakinga Jūratė. Pasiekti tą kabinetą ilgais koridoriais buvo labai nepatogu, tad atspausdintą maldyną spaustuvė „Logotipas“ (dabar – „Baltoprint“) atveždavo ir sukraudavo tiesiog pro langą. Dar turėjome buhalterę Renatą, o leidinį padėti išvežioti prašydavome savanorių. Pirmaisiais metais būdavo kurioziškų situacijų, kai man, redaktorei, paskambindavo kunigai, dvasininkai, norėdami aptarti leidinio klausimus, siūlydavosi užsukti pas mus „į redakciją“ pasišnekėti, o tas redakcijos biuras neegzistuoja – vasara, aš kur nors daržą raviu… Ir kompiuterius, ir biurą, ir automobilį leidiniams vežioti gavome ne iš karto…
Br. François: Pirmasis „Magnificat“ numeris, skirtas 2010 m. kovui, buvo atspausdintas sausio mėnesį 5000 egzempliorių tiražu, ir leidomės į keliones po Lietuvą, į kunigų susitikimus, maldos grupes. Džiugu, kad pirmąjį numerį lydėjo sėkmė – surinkome daugiau lėšų, nei planuota, ir galėjome leisti maldyną toliau. Nuvežėme pirmąjį numerį ir „Magnificat“ leidėjams Paryžiuje – jie stebėjosi, kad savarankiškai ir per trumpą laiką, neprašydami daug pagalbos, spėjome paruošti leidinį, kad jis su dviem atvartais, o nuo viršelio likusios atraižos kūrybiškai panaudojamos skirtukams su malda ir panašiai. Jautėme didelį savanorių palaikymą – Šv. Damijono maldos grupelių jaunimas ir „Bendrakeleiviai“ padėdavo leidinį išvežioti, pristatyti.
Indrė: Taip pat turėjome nemažai savanorių, padėjusių rengti medžiagą leidiniui – pradžioje reikėjo surinkti tekstus ir psalmes iš Skaitinių knygų. Nemažai pagalbos sulaukėme iš Palendrių benediktinų. Pamažu užaugo solidus bendradarbių pulkas, esame jiems visiems labai dėkingi. Laikėme dideliu laimėjimu, kai koordinuoti sekmadienio pamokslų bei viršelio paveikslo rubrikos sutiko „Mažosios studijos“ žurnalistė Jūratė Grabytė; brolis Mišelis subūrė vertėjus meditacijoms ruošti, į pagalbą atėjo korektorė Indrė; Sigita (Purytė) Lanauskienė, dirbusi su mumis nuo pat pradžių, rūpinosi ir platinimo, reklamos reikalais, ir „Evangelijos liudytojų“ rubrika. Solidus ir „Biblijos žodžio“ bendradarbių pulkas. Platinimu, prenumerata, reklama rūpinosi Eduardas, Eimantė, Karolina, Julius, Vytas, Danguolė, Audronė – visi jie padėjo maldynui rasti skaitytoją. Esame dėkingi ir spaustuvės vadybininkei Egitai, ištikimai kuruojančiai maldynėlio spausdinimą, ji tapo ištikima mūsų bičiule. Ir kaipgi be mūsų uoliosios bitelės Zitos, „Magnificat“ biuro sielos! Esu dėkinga ir buhaltere dirbusiai Dalytei, kuri labai daug padėjo ir su įvairiais projektais, savo patirtimi ir įžvalgomis praturtino mūsų susitikimus.
Br. François: Iš tiesų ruošdami pirmą, antrą numerį negalėjome numatyti, kiek ilgai leidinys eis. Nebuvo lengva ieškoti bendradarbių, komandos, rėmėjų. Bet ilgainiui pamatėme, kad „Magnificat“ suburia žmones ir stato tiltus. Kasmet „Magnificat“ bendradarbius kviesdavome į susitikimą Baltriškėse, Tiberiados vienuolyne, kad sustiprintume bendrystę. Leidykloje tarsi nebuvo vieno šefo, visi žinojo savo atsakomybes.
Indrė: Darbas su „Magnificat“ mane labai augino. Buvau pakviesta tekstams redaguoti, bet neilgai trukus teko imtis turinio redagavimo ir leidybos koordinavimo, tad reikėjo daug ko išmokti, gilintis į liturgijos dalykus ir Bažnyčios gyvenimo aktualijas. Draugams sakydavau, kad pildosi svajonė – pamažu perskaityti visą Šventąjį Raštą… Žinoma, krūvis, ypač pradžioje, buvo nemažas, beskubant visokių kuriozų yra nutikę – ir Redakcijos žodyje „šv. Morka“ vietoj šv. Mortos prasprūdo, ir naują mėnesio pavadinimą „sukūrėme“ – „lipea“ vietoj „liepos“. Tačiau, kaip sakoma, kas nedirba, tas neklysta… Pažvelgus atgal džiugina nueitas kelias, suvokimas, koks šis maldynas reikalingas, kad pavyko pasiekti, jog jis taptų patogiu, profesionaliai parengtu universaliu maldos įrankiu. Labai džiugina ir estetiški viršeliai (teko girdėti, kad kartais „Magnificat“ perkamas ir dėl jų, dėl solidžios „Viršelio paveikslo“ rubrikos, analizuojančios iškilius sakralinio meno kūrinius). Didžiuojuosi, kad ir dabartinė leidyklos „Magnificat leidiniai“ vadovė, ir maldyno redaktorė – tikros profesionalės, reiklios, giliai išmanančios dvasinės literatūros leidybą ir jaučiančios, kokio peno reikia nūdienos žmogui.
Br. François: Kaip matome maldyno funkciją šiandien ir ateityje? „Magnificat“ istorija leidžia suprasti, kaip gražu yra ką nors pradėti, įkurti. Nežinome, kiek numerių dar išleisime, tačiau svarbiausia, kad Dievo žodis yra gyvas ir toliau maitina žmogų. Žinoma, šiais laikais yra visokių galimybių – galima dienos Evangeliją išklausyti audioformatu telefone ar per radiją, tačiau tvirtai tikiu, kad skaityti yra kas kita nei klausyti – skaitant Dievo žodis persmelkia žmogų giliau. „Magnificat“ leidžia kasdien eiti į susitikimą su Dievu įvairiais būdais – ar skaitant dienos Evangeliją, ar per šventųjų gyvenimus, ar sustojant Rytmetinei ar Vakarinei maldai. Mums atrodo labai svarbu, kad „Magnificat“ maldyne yra visuotinės Bažnyčios maldos – meldžiamės ne po vieną, o bendrystėje su visais tikinčiaisiais. Toks ir buvo mūsų pirminis siekis, šią misiją norėtume atlikti ir toliau.
Br. François Bourgois,
Indrė Klimkaitė
