Moriso Deni „Meilingoji Motina“

01
06 /
2017

„Palaiminti romieji – jie paveldės žemę.“ (Mt 5, 5) Šią Evangelijos Kalno pamokslo mintį iliustruoja Moriso Deni (Maurice Denis, 1870–1943 m.) paveikslas, sukurtas 1923 m. Paveikslo ikonografija originali, nekartoja ankstesnių šio siužeto pavyzdžių ir suprantama tik pasiaiškinus visą menininko sugalvotą vaizdų sistemą, perteikiančią Kalno pamokslo turinį. Dėl tokio netradicinio, todėl ne kiekvienam aiškaus siužeto šiam atvaizdui yra prigijęs ir kitas pavadinimas – „Mater amabilis“ („Meilingoji Motina“). Marijos ir Kūdikio figūrų grupėje lengviau atpažįstame senuosius ikoninius arba renesansinius atvaizdus ir jų turinį negu tą prasmę, kurią šįkart suteikė dailininkas.

Morisas Deni, XIX a. pabaigos–XX a. I pusės prancūzų dailininkas ir teoretikas, atliko svarbų vaidmenį ankstyvųjų Europos avangardinio meno judėjimų istorijoje. Dar studijuodamas Žiuljeno meno akademijoje, 1980 m. drauge su bendraminčiais jis įkūrė grupę Nabi (hebr. Pranašas); pavadinimą dailininkai pasirinko suvokdami, kad jų ieškojimai suteiks naujas išraiškos priemones ateities menui. Savo kūrybinius principus Morisas Deni 1890 m. išdėstė straipsnyje „Neotradicionizmas“, išspausdintame žurnale Art et critique, tvirtindamas, kad paveikslą visų pirma sudaro ne siužetiniai motyvai, o spalvų derinys, tam tikra tvarka išdėstytas ant plokščio paviršiaus. Teiginys artimas fovizmo, kubizmo ir abstrakčiajai dailei, tačiau paties Deni kūryba nesivystė abstrakcijos link. Savo mąstymu jis išliko artimesnis simbolistams, o nuo XX a. pradžios, susižavėjęs Renesanso menu, ieškojo klasikinės ir modernios dailės sintezės. 1895 ir 1897 m. apsilankęs Italijoje, paveiktas Renesanso dailininkų kūrinių, jis pasuko prie aiškesnio, klasikinio figūrų vaizdavimo – „naujojo klasicizmo“. Būdamas labai religingas, jau ankstyvoje jaunystėje apsisprendęs kurti Bažnyčiai, jis siekė atgaivinti katalikišką religinį meną Prancūzijoje. 1919 m. kartu su kitais dailininkais įkūrė Ateliers d’Art Sacré (Sakralinio meno studijas).

Paveikslo turinys ir sukūrimo aplinkybės

Kristaus palaiminimai nėra lengvai perteikiami vaizdais, todėl iki XX a. krikščioniškoje dailėje paplitusi tik bendro pobūdžio scena – Kristus, pamokslaujantis žmonėms. Kartais vaizduojamos atskiros alegorinės figūros, laikančios banderoles su palaiminimų tekstais. M. Deni, būdamas Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino narys, intensyviai apmąsto Kristaus Kalno pamoksle pateikiamą idealaus krikščioniško gyvenimo modelį, sunkiai įgyvendinamą žmogui ir vargiai suderinamą su pasaulio laimės kriterijais. Jis nutaria palaiminimų turinį išplėtoti serijoje figūrinių atvaizdų, kurių kiekvienas atitinka vieno iš aštuonių palaiminimų turinį.

Pirminiuose sumanymuose tai yra žmonių procesijos, lydimos angelų. Palaimintiesiems atstovauja ne keli išrinktieji, bet visa žmonija, einanti procesija į Dievą su Kristumi. Šioje žemiškoje kelionėje žmonija jau yra greta dangaus tarp angelų, nuolat dalyvaujančių kaip vedliai ir užtarėjai. Šias atvaizdų serijas 1915–1933 m. dailininkas kūrė keturis kartus, jais dekoravo tris bažnyčias Paryžiaus apylinkėse. Kiekvieną kartą kompozicijos pritaikomos konkrečiai erdvei ir varijuoja nuo daugiafigūrių, kaip pirminiame sumanyme, iki 1–3 figūrų kompozicijų; vienos scenos vaizduojamos žemėje, kitos – virš debesų, pabrėžiant jų transcendentinį pobūdį.

Čia aptariamas kūrinys yra vienos iš scenų – „Palaiminti romieji“ – pakartojimas. Savo kompozicija jis artimiausias dailininko sukurtų aštuonių freskų ciklui evangelinių palaiminimų tema Venseno Šv. Liudviko bažnyčiai (Saint-Louis de Vincennes), kuriose iš daugiafigūrių scenų paliekami tik svarbiausi veikėjai. Visada vaizduojamas angelas kaip palaiminimo perdavėjas, nuolat dalyvaujantis žmogaus likime, ir dar viena ar kelios figūros, atstovaujančios palaimintiesiems. Tačiau, skirtingai nuo freskų, kur veiksmas vyksta virš debesų, šiame paveiksle matome peizažą. Marija ir Kūdikis Jėzus čia atstovauja „romiesiems“, būdami tylaus klusnumo Dievo valiai ir nesvyruojančios ištikimybės pavyzdžiai. Avinėlių figūros greta dar tai paryškina ir kartu simbolizuoja krikščionis, „klausančius savo piemens“: „Manosios avys klauso mano balso, aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.“ (Jn 10, 27)

Kūrinio stilistika

Ankstyvojoje kūryboje M. Deni atsiskleidžia kaip talentingas koloristas. Tačiau nuo XX a. pradžios jo darbuose nebėra tokių jautrių spalvų niuansų kaip anksčiau, neretai sutinkami aštrūs deriniai, dėmesys vis labiau sutelkiamas į figūrų komponavimą ir piešinį. Šiame paveiksle spalvos taip pat schematiškos, kelių pasikartojančių atspalvių, piešinys supaprastintas, net grubokas. Žinant atvaizdo sukūrimo kontekstą galima manyti, kad šios plastikos ypatybės ateina iš sienų dekoravimui numatyto prototipo. Todėl verta pažvelgti į paveikslą tarsi iš tolo, neieškant jautraus tapybinio modeliavimo. Tada išsigrynina autoriaus vizija, puiki plastinė idėja – didingos figūros, kurios tuo pat metu tvirtos ir besvorės; jos kiaurai peršviestos akinamos šviesos, perteiktos ryškiais baltais, gelsvais, žydrais potėpiais.

Pačios figūros savo monumentalumu gali priminti senąsias ikonas arba ankstyvojo Renesanso tapybą. Tačiau simboliniai figūrų gestai Deni darbe jau nebėra tik rituališkai ritmingi, jie, kaip ir visoje XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tapyboje, pilni kasdieniškumo, beveik buitiškumo: motina, nuolankai palenkusi galvą priimti palaiminimą, kartu rūpestingai prilaiko kūdikį, o angelas, pasirengęs ištarti Evangelijos žodį, laukia laiminamųjų susikaupimo akimirkos.

M. Deni tapytuose motinos ir vaiko portretuose buitinis siužetas dažnai tampa aliuzija į religinę sceną. Dailininkas ne kartą yra pavaizdavęs savo žmoną Martą (Marthe Meurier) su kūdikiu kaip Madoną, o kartais priešingai – jo religinėse kompozicijose Martos bruožus įgyja Švč. Mergelė Marija ar šv. Elžbieta. Ir šiame atvaizde, nepaisant jo stilizuotos formos, jaučiamas asmeniškai stebimos gyvos tikrovės ir transcendentinio turinio susiliejimas. Toks vaizdavimo būdas atspindi sudėtingą XX a. dailės situaciją, kai Bažnyčiai kuriantys menininkai išgyveno įtampą tarp modernių dailės ieškojimų ir vėl naujai atrandamo tradicinio religinio meno.

Jurgita Sprindžiūnienė

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.