Naujiena! Knygos „ Kaip miršta šventieji. 100 vilties istorijų“ ištrauka

28
01 /
2025

 Antonio Maria Sicari

 KAIP MIRŠTA ŠVENTIEJI

100 vilties istorijų

Iš italų kalbos vertė Ina Jakaitė

 

 

 

 

 

  

Įžanga

Mirtis, meilė, šventumas

Yra dvi pagrindinės žmogiškosios egzistencijos patirtys ‒ meilė ir skausmas. Žodžiu meilė nusakome tą gėrį, kurį gyvenime gauname ir dovanojame. O žodžiu skausmas stengiamės išreikšti visą kūnu ir siela patirtą blogį, regis, didėjantį, kai dėl ligų ir negalių imame nujausti artėjančią mirtį ‒ mūsų „aš“ išnykimą. Taigi meilės ir skausmo laukia neišvengiamas susitikimas. 

Skausmas kelia klausimą, o meilė duoda pažadą

Skausmas verčia žmogų iškelti sau radikalų klausimą: „Kas aš esu?“, nuolat mus lydintį gyvenime (kartu savęs klausiant, kodėl gyvename ir koks mūsų gyvenimo tikslas), bet kai nebelieka į ką įsikibti, šis klausimas tampa neišvengiamas ir kankinantis.

Suprantama, metams bėgant įgyta patirtis gali mums suteikti daug minčių, įsitikinimų ir „tikėjimo tikrumo“, bet viskas (kad būtų mums dovanota ir mūsų priimta) privalo mus pasiekti per žmones, pirmutinio ir galutinio atsakymo ‒ „Tu esi būtybė, kurią aš myliu!“ ‒ nešėjus.

Paprastai šis atsakymas pirmiausia skiriamas tiems, kurie dovanojo mums gyvastį ir nuo pradžių ją globojo (tėvams, šeimos nariams), paskui žmonėms, dovanojusiems mums savo malonią draugiją (sutuoktiniams, vaikams, draugams).

Akivaizdu, kad motina ir sutuoktinis yra vieninteliai žmonės, galintys mums atsakyti net savo kūnu.

Metams bėgant šio esminio, nors ir bežodžio, dialogo, apie kurį užsiminėme („Kas aš  – Tu žmogus, kurį aš myliu!“), pakanka mums patenkinti ir nuraminti net apnikus abejonėms (žinoma, jei mums teko malonė ir laimė mėgautis tokiu dialogu!).

Atsakymas, jei tik jis tikras, visada mus pasiekia kaip guodžianti malonė: ta ar tas, kuris žino esantis mylimas, iš karto pajunta, kad tame atsakyme slypi daugybė kitų pažadų, bet laukia, kad laikui bėgant jie atsiskleistų ir išsipildytų.

Tačiau, atėjus ribinės kančios metui ir mano „aš“ pajutus lemtingą mirties grėsmę, įprastas klausimas (kas aš esu?) be galo išsiplečia ir pareikalauja tokio pat lemtingo atsakymo.

Pajuntame neatidėliotiną poreikį, kad pagaliau būtų atskleistas kiekviename meilės prisipažinime glūdintis pažadas.

Štai jis: „Mylintysis sako: Tu niekada nemirsi!“ Šiuos žodžius G. Marcelis įdeda į Arno Šartreno, dramos Troškulys veikėjo, lūpas. Kitame savo veikale Būties slėpinys G. Marcelis tuos žodžius taip paaiškina: „Kokia yra tiksli šio teiginio prasmė? Tai tikrai nėra vien palinkėjimas ar troškimas, jis veikiau turi pranašiško patikinimo ypatybę… Jo prasmę būtų galima perteikti taip: kad ir kokios permainos užkluptų, mudu su tavimi liksime kartu; [tai, kas nutiko,] negali sunaikinti mūsų meilėje slypinčio amžinybės pažado.“

Galime pridurti, kad surinkę į viena visus tikros meilės žodžius, kuriais keičiasi žmonės, gautume ne ką kitą kaip „kerintį pažadą, kurį iš Dievo Meilė duoda žmonijai“. Tačiau čia išnyra pats slėpiningiausias paradoksas: kai šio pažado tesėjimo jau nebeįmanoma atidėti, staiga suvokiame, kad žmogus jo įvykdyti negali. Ir ne todėl, kad pažadas buvo netikras ar nenuoširdus. Jis buvo ir yra netgi būtinas, nes neatsiejamai priklauso meilės prigimčiai, tačiau žemiškieji mylimieji nežino, kaip jį ištesėti ‒ mirties akivaizdoje jie neturi tam jėgų, kad ir kokia didžiulė bei nuoširdi būtų jų meilė.

  

Šventasis Kryžiaus Jonas

(1542–1591)

Šventojo Kryžiaus Jono pavyzdys ne toks garsus asmeninių nuostatų požiūriu, bet svaresnis dėl jo, kaip Bažnyčios Mokytojo, mokymo.

Tiesą sakant, lemiamu krikščionybės istorijos momentu jis ėmėsi misijos „išgelbėti“ ir grąžinti į teologinių bei dvasinių apmąstymų centrą Biblijos Giesmių giesmę.

Iki XVI amžiaus ekleziologiniai svarstymai buvo grindžiami įvairiais Bažnyčios Tėvų ir kitų dvasinių rašytojų Giesmių giesmės komentarais.

Nuvilnijus protestantų reformacijos sukeltai krizei, ėmė atrodyti, kad apsiribotina vis siauresniais tikėjimo, o ne meilės ir gailestingumo svarstymais.

Tais didžiulių sukrėtimų metais krikščioniškoji mistika būtų smarkiai nukentėjusi ir nuskurdusi, jei ne Kryžiaus Jono turėta dovana iš naujo perskaityti Biblijos Giesmių giesmę. Jis su nauju poetiniu įkvėpimu beveik ją perrašė keturiasdešimtyje savo Dvasinės giesmės (DG) posmų, o paskui trejybiškai išplėtojo Gyvojoje meilės liepsnoje ir galiausiai ja remdamasis teologiškai pakomentavo savo poeziją.

Todėl šventasis Kryžiaus Jonas – tikėjimo mokytojas, kuriam patikėta dovana ir užduotis su deramu grožiu persakyti Bažnyčiai Sužadėtinei biblinį žodį, jai skiriamą „mieliausio ištikimų sielų Jaunikio“ (DG 40, 7); tas žodis yra meilės pokalbis.

Taigi šiam šventajam (laikomam didžiausiu ispaniškai rašiusiu meilės poetu) ne veltui buvo suteikta malonė mirti klausantis dieviškųjų žodžių, priklausančių Šventojo Rašto šerdžiai. Žinome, kad kai prie Kryžiaus Jono lovos susirinkę broliai pradėjo skaityti maldas už mirštančiuosius, šventasis juos nutraukė ir tarė savo vyresniajam:

‒ Tėve, man to nereikia, verčiau paskaitykite ką nors iš Giesmių giesmės.

Šioms meilės eilėms skambant celėje, sužavėtas Jonas atsiduso:

‒ Kokie brangūs perlai!

Vidurnaktį suskambus varpams, kviečiantiems į Aušrinę, jis sušuko:

‒ Garbė Dievui, keliauju Jo šlovinti danguje!

Po to jis įdėmiai pažvelgė į susirinkusius, tarsi su jais atsisveikindamas, pabučiavo Nukryžiuotąjį ir tarė:

‒ Viešpatie, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią!

Kryžiaus Jonas mirė Ubedoje 1591 m. gruodžio 14 d. Susirinkusieji pasakojo, kad švelni šviesa ir stiprus malonus kvapas užliejo celę, kaip kadaise pripildė jo niūrų kalėjimą Tolede, juk vaizdai, kvapsniai ir garsai turėjo būti derami Dievo ir žmogaus meilės erdvei.

Taigi, viena vertus, šventasis Pranciškus Asyžietis ir šventasis Kryžiaus Jonas savo gyvenimu mums priminė tikinčios Kristaus Sužadėtinės sielos laikyseną, kita vertus, savo mokymu atskleidė Sužadėtinio Kristaus paveikslą.

 

Dabar norėtume stabtelėti ties kai kuriais „įsimylėjusių mergelių“ portretais, pirmiausia pasirinkdami tas šventąsias, kurios atsidėjo kontempliatyviam gyvenimui ir ėmėsi, taip sakant, „ginti širdį“.

Šiuo posakiu norime pabrėžti, kad niekada nevalia sumenkinti šventumo, paverčiant jį vien moraliniu ar socialiniu klausimu.

Tiesą sakant, dažnai pasitaiko, kad šventieji vyrai ir moterys istoriškai vertinami pagal tai, ką gebėjo pasiekti savo mokymu, darbštumu ir apaštalavimu, paliekant šešėlyje brangiausią jų patirties dalį – santykį su Dieviškaisiais Asmenimis.

Daugeliui atrodo, kad dėl savo darbų šventieji ir be Kristaus būtų likę reikšmingomis ir pavyzdinėmis asmenybėmis ‒ net jei nebūtų turėję (tiksliau sakant, net jei neturėtų, nes visi jie yra gyvi) Kristaus, kurį galėtų mylėti, ir juos mylinčio Kristaus.

Tačiau taip šventieji netenka savo širdies!

Dėl to Dievas dovanoja Bažnyčiai ir mergeliškas bei kontempliatyvias asmenybes – jos neišsiskiria nuveiktais darbais ir vienintelis jų gyvenimo tikslas yra leistis būti Jo mylimoms ir mylėti Jį visa savo esybe.

Evangelinis brangių kvepalų, išlietų vien norint pagerbti mylimo Kristaus kūną, nors kai kas murma dėl švaistymo, vaizdinys gana vykusiai nusako šioje dvasinėje patirtyje glūdinčią dovaną ir užduotį. O kai indas su tokiais brangiais kvepalais mirties akimirką sudūžta, meilė išsilieja iš visų žaizdų.

Taigi po šventojo Kryžiaus Jono išrikiuokime jaunas „sužadėtines karmelites“, kurios iš jo ir šventosios Teresės Avilietės išmoko pirmiausia gyventi savo dvasine santuoka su Kristumi.

Knygą įsigyti galite  ČIA.

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.