01
10 /
2025
Lietuvos vyskupijos laukia ateisiančių metų. Švęsime 100 metų sukaktį. 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI paskelbė Apaštališkąją konstituciją „Lituanorum gente“, kuri prasideda žodžiais: „Lietuvių tautai po didžiausio karo, Dievui padedant, atgavus laisvę…“ Ja popiežius įsteigė atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją su arkivyskupija metropolija Kaune, Telšių, Panevėžio, Vilkaviškio, Kaišiadorių vyskupijomis ir Klaipėdos prelatūra. Įvykis, pakeitęs visą Bažnyčios Lietuvoje gyvenimą. Prie naujai sudarytų vyskupijų stojo pirmieji ganytojai.
Lietuvos Bažnyčios didysis. Tokius žodžius jam skiria ne vienas… Šiais metais vyskupo Kazimiero vardas turėtų būti prisimenamas visoje Lietuvoje: abiejose arkivyskupijose – Kauno ir Vilniaus – jis paliko savo gyvenimo pėdsakus. Iškili data – 150 metų nuo Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko gimimo.
Jis gimė 1875 m. spalio 22 d. Tais pačiais metais, tik mėnesiu anksčiau, Dzūkija dovanojo mums M. K. Čiurlionį, o Kaunas tąsyk, gegužę, Amžinybėn išlydėjo Motiejų Valančių. Jo svarbiausius darbus Bažnyčiai ir tautai XX a. tęs vyskupas Kazimieras Paltarokas. Ganytojo tėviškė – Gailionių kaimas netoli Joniškėlio. O iš Joniškėlio tuo juoduoju gimtosios kalbos draudimo laiku (1864–1904) sklido daug šviesos. Daktaro J. L. Petkevičiaus namai ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė tarnyste artimui ir lietuvybei žadino viltį – Lietuva nesunaikinama.
Tos šviesos buvo pilni Paltarokų namai. Tėvas Juozapas turėjo didelį kaimynų pasitikėjimą: išmintingas, raštingas, kaimo reikalų visais klausimais atstovas, našlaičių globėjas, valsčiaus teisėjas. Teisingas, kalbantis keturiomis kalbomis. Sodžiaus inteligentas. Čia kryžiavosi ir knygnešių keliai. Begalinio darbštumo, linksma, šneki motina Uršulė. Namų taurioji siela, vaikus mylėjusi be galo ir krašto, bet mokėjusi suteikti jiems laisvės. Kazimiero pradžios mokslai – Joniškėlyje, šiek tiek privačiai, o paskui – Mintaujos (Jelgavos) gimnazija.
Kelią į kunigų seminariją Kazimieras rinkosi pats. Išsivežė prieš išvykstant į Kauną anksti rytą prie lovos ištartus motinos žodžius: „Vaikeli, jei nenori, nevažiuok. Jeigu važiuoji, tai iš seminarijos nebeišstok. O jeigu kartais tektų išstoti, tai neišsižadėk savo krašto, kaip kiti daro: išvažiuoja kur svetur ir užmiršta savuosius. Sugrįžk į namus…“
Kaunas. Kunigų seminarija. Lenkiška aplinka, stiprus lotynų kalbos mokymas ir – nemažai rusiškos dvasios bei kalbos. Tarp profesorių – Maciulevičius-Maironis. Giedojimą dėsto ir seminaristų chorui vadovauja Juozas Naujalis. 1895 m. Kazimierą į klierikus įvedė Antanas Baranauskas.
Lietuvoje, kurios didžioji dalis įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, represijų pilnas, gimtosios kalbos ir spaudos draudimo laikas. Bet jau bunda lietuvybės dvasia: per Lietuvą slapta keliauja „Aušra“, paskui „Varpas“, o krikščioniškasis jaunimas, klierikai ir kunigai buriasi prie „Tėvynės Sargo“. Lietuviai, būsimieji kunigai, seminarijoje dainuoja LIETUVIŠKAI! Jų būryje visada Kazimieras.
Į Peterburgo dvasinę akademiją klierikas Kazimieras išsiunčiamas 1898 m. Be galo nenorėdamas, paklūsta. Traukinyje susitinka Petras Ruškys, Jurgis Matulevičius, Pranas Bučys. Akademijoje jau Kazimieras Šaulys, Juozapas Skvireckas – asmenybės, kurių likimai šiandien puikiai žinomi. 1899 m. lietuvių kalbos dėstyti atvažiuoja garsusis mūsų kalbininkas kunigas Kazimieras Jaunius, o prefektas – profesorius, misionierius Vidurinėje Azijoje Justinas Pranaitis. Jo rengiamos ekskursijos lankant Peterburgo kultūros šedevrus muziejuose, meno galerijose, parodos, koncertai – kunigui Kazimierui galinga dovana. Peterburge Šv. Kotrynos bažnyčioje akademijos studentai klauso Česlovo Sasnausko vadovaujamo choro – aukščiausias giedojimo lygis. Visa ši tikros kultūros ir meno patirtis vėliau atsiskleis būnant vyskupu. Jis sugebės pakelti Panevėžio katalikišką kultūrą į aukštumas.
1902 m. kovo 9 d. Kazimieras Paltarokas priima kunigystės šventimus, grįžta į Kauną. Vyskupo Mečislovo Paliulionio paskyrimas – Liepojon, vikaru… Kunigų litvomanų baimė Bažnyčios hierarchus neramino. Liepoja tuo metu – lietuvybės sala, darbo jaunam kunigui – apsčiai: kapelionas berniukų prekybos mokykloje, Gesau mergaičių gimnazijoje, Činkienės mergaičių prekybos mokykloje. Aukojo Mišias lietuvių kalba. Tikybos mokė tik gimtąja kalba, nebijojo, nors tai buvo draudžiama. Liepojoje kaupiasi 1905 m. revoliucinės nuotaikos. Įveikia kunigą Kazimierą ne darbas ar suirutės – pašlyja sveikata.
Grįžta į Lietuvą 1906 m. gruodį – kunigauja Surviliškio parapijoje. Čia Nevėžis, jėgas grąžinantis apylinkių grožis. Nors aibė darbų, priešiškumo tarp rusiškos dvasios ir katalikiškos, lietuviškos doros – daug. Nugali kunigo Kazimiero tikėjimo ir asmenybės šviesa. Ilgais rudens, žiemos ir pavasario vakarais sėda prie rašomojo stalo – ir prasideda tai, ką užbaigs ligų išvargintas vyskupas Kazimieras Vilniuje: „Kol rašiau, tol gyvenau“ – ištars bičiuliams atsisveikindamas.
1911 m. – paskyrimas į Kauno kunigų seminariją. „Atsiradau seminarijoje, kurios visada bijojau. Nesijaučiau pilnai pasirengęs, tinkamai galėsiąs auklėti būsimus kunigus, kurie lėmė Lietuvos Bažnyčios, net ir tautos likimą.“ Dėstytojas, paskui vicerektorius, dešinioji rektoriaus Maironio ranka, dažnai – abi. Ištikima bičiulystė – visam gyvenimui. (Panevėžiečiai turėtų didžiuotis: 1930 m. Kristaus Karaliaus katedrą konsekruoja Maironis ir dovanoja jai sukurtą himną.)
Pirmasis pasaulinis karas. Seminarijos evakuacija į Vašuokėnus, o vėliau viso archyvo iškėlimas į Smolenską. 1918-aisiais grįžus į Kauną – sunkus sugriautų seminarijos rūmų atstatymas. Didžiausi rūpesčiai ant vicerektoriaus Kazimiero Paltaroko pečių. Reikėjo gydyti ir visai Lietuvai karo paliktas žaizdas…
1922-ieji – atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. Kazimieras Paltarokas – Teologijos-filosofijos fakulteto pastoralinės teologijos profesorius, katedros vedėjas.
1926-ieji. „Bijojom būti vyskupais […].“ Po žinios „taip iširo nervai, kad pasidariau tikras ligonis. Kas su manim darėsi konsekruojant, pats nežinau […], išvažiuojant verkiau kaip mažas vaikas […]“.
Panevėžys. Nėra katedros, nėra kurijos ir kur jai įsikurti, netgi vyskupui gyventi nėra kur. Viską pradėti… Keletas minčių iš pirmojo Panevėžio vyskupo ingreso pamokslo: „Ką gi galėčiau Jums pažadėti, brangūs dieceziečiai Kristuje, kaip kad pareikšdamas, jog norėčiau Jums atiduoti tėvišką savo širdį. […] Norėčiau Jus mylėti meile Kristaus, nes aš esu atstovas Gerojo Ganytojo, kursai savoms avelėms paaukojo savo gyvenimą. […] Dievo paveikslu ir panašumu sutverta, Kristaus Krauju atpirkta nemirtinga Jūsų siela bus pirmutinis mano rūpestis. […] Meilė turi reikštis darbais. […] Žinokite, kad manyje rasite rūpestingą tėvo širdį, kuri stengsis jums padėti […].“
Mylėjo reikliai, Kristaus meile. Dirbo. Ir rašė. Iki 1940-ųjų Panevėžio vyskupija virto stipria, tikėjimo šviesoje užauginta katalikiška bendruomene. Vyskupas Kazimieras Paltarokas brendo popiežiaus Leono XIII pontifikato pabaigoje ir Pijaus X pontifikato pradžioje. Jų pasirinktos veiklos kryptys paliko itin gilų pėdsaką Bažnyčios istorijoje. Abiejų popiežių veiklos – pirmojo – socialinio mokymo ir pasauliečių įtraukimo svarba ir antrojo – Katalikų akcijos veikimo organizavimas – visuomet buvo vyskupo Kazimiero Paltaroko darbų prioritetai.
Ir dar. Ganytojo drąsa, žodžio laikymasis ir išmintis. Žinant Lietuvos ateitininkijos istoriją nuo 1931 m., dažnai savęs klausi: kaip būtų susiklostę be vyskupo Kazimiero Paltaroko apsisprendimo, nebijant konfliktų su pasaulietine valdžia, stovėti jaunųjų sielų sargyboje? Kaip būtų augęs ir brendęs kančiai ir šventumui kunigas Alfonsas Lipniūnas, jeigu už jo veiklos nebūtų galinga ganytojo apsauga? Šiandien viltingai laukiame Alfonso paskelbimo palaimintuoju.
1940-ieji. Panevėžys, kaip liudija pasauliečiai, – katalikiškiausias miestas, gilaus tikėjimo ir aukštos krikščioniškos kultūros centras. Kas dėjosi su Lietuvos Bažnyčia ir pačia valstybe, žinome. Vyskupas Kazimieras Paltarokas, kad ir kiek kartų ragintas trauktis į Vakarus, lieka… Visos katalikiškos organizacijos išblaškytos, ganytojas ir kurija išvaryti iš namų. Kur tik prisiglaudžia, įtaisomi pasiklausymo aparatai. Prasideda kunigų trėmimai, kalėjimai, žudymai. Ištverti, glaustis prie Kristaus – vyskupo Kazimiero malda už visus…
Lieka skaudžiausias gyvenimo etapas. 1949 m., kai visi kiti Lietuvos vyskupai buvo ištremti, nukankinti, sovietinė valdžia prievarta vyskupą Kazimierą Paltaroką tremia į Vilnių. Vilniuje pasiklausymo ir sovietinio saugumo sekimo metodika aštrėja, visiškai kontroliuojama ganytojo, visos kapitulos ir kurijos veikla. Suiminėjami bendradarbiai, nacionalizuojamos šventovės, verčiamos fabrikais, sandėliais, šokių salėmis. Vyskupo jėgos menksta, bet kiek galėdamas bando derėtis su valdžia, pasiekia patį Staliną. Stiprybės teikia galingas tikėjimas ir atsakomybė už Bažnyčios ir visos tautos likimą. Vilties dar teikia rašymas, noras palikti tikėjimą ateičiai.
Visą gyvenimą ganytojas ypatinga meile glaudėsi prie šv. Kazimiero. Vilniuje užbaigia šventajam skirtą litaniją, vis redaguoja studiją „Karalaitis šventasis Kazimieras“. Šv. Kazimiero relikvijoms iškyla realus pavojus, jos gali būti išniekintos, uždaroma arkikatedra. 1950 m. gegužės 30 d. vyskupas rašo laišką Stalinui, kaip išeitį siūlydamas padaryti atskirą įėjimą į Šv. Kazimiero koplyčią… Kompromisas nepriimamas, lieka viltis, kad relikvijas bus leidžiama perkelti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. 1952 m. spalio 9 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas, lydimas saugumo, pradeda šventojo kelionę. „Išnešę su pagarba iš katedros karstelį, padėjome jį lengvos mašinos sėdynėje, aš pats ir prelatas Ellert, prisiglaudę prie šventojo sėdynės, padarėme per miestą liūdną kelionę, tylomis kalbėdami rožančių, niekam nežinant, kokią brangenybę vežame. Į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dešinę koplyčią…“ Skaudi, bet svarbi diena ganytojui, taip mylėjusiam šventąjį… Studija „Karalaitis šventasis Kazimieras“ baigta 1954 m. Konfiskuoti rankraščiai, bet studiją turime. Ji naujai išleista 2010 m.
Tik amžinojo atilsio pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas grįžo į numylėtąjį Panevėžį. 1958 m. sausio 8 dieną atgulė į jo meile išpuoselėtą Kristaus Karaliaus katedros kriptą…
Liko nuo pat 1907 m. pradėtas didelis rašytinis vyskupo Kazimiero Paltaroko palikimas. Netyrinėtas. Likome mes, visą XX a. mokęsi iš Kazimiero Paltaroko Katekizmo – katalikų tikybos pirmamokslio. „Net ir miręs norėčiau jums patarnauti“ – išsipildė šie žodžiai, įrašyti jo amžinojo poilsio vietoje, Kristaus Karaliaus katedros kriptoje.
Albina Saladūnaitė
