Pjero Klodo Fransua Delormo „Mergelė“

01
08 /
2020

Pjeras Klodas Fransua Delormas „Mergelė“ 1834 m.

Rugpjūčio „Magnificat“ viršeliui pasirenkami paveikslai dažniausiai siejami su svarbiausia šio mėnesio švente – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų (Žoline) ir Švč. Mergelės Marijos Karalienės minėjimu po savaitės. Šiemet kūrinys su minėtomis šventėmis irgi siejasi, tik ne taip akivaizdžiai, kaip galėtume tikėtis.

Paveiksle nematome Ėmimo į dangų ar Marijos karūnavimo kompozicijoms būdingo pakilaus ir šventiško vyksmo, kai įprastai prie tuščio kapo susirinkę apaštalai, didžios nuostabos apimti, stebi į dangų su žemišku kūnu šlovingai kylančią Dievo Motiną. Drobėje nėra džiugiai grojančių ir giedančių, Dangaus karalienei asistuojančių angelų ir jų chorų. Nenutapyti į dangų ją priimančio ar karūnuojančio Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – atvaizdai. Nepasitelkti ir būdingi atributai – karūna, vainikas, palmės šakelės ar lelijos.

Klasikinio idealo grožis ir spalvų simboliškumas

Šį kartą žvelgiame į labai priartintą portretinį Marijos atvaizdą, klasikiniu idealu perteiktą tyrą, ramybę spinduliuojantį Nuolankiosios veidą, švelniai suglaustas Pamaldžiosios plaštakas. Simboliškai apie Marijos ypatingumą kalba tik jos apdarų ir fono spalvos. Suknelė iš kraujo raudonio audinio tradiciškai mums byloja apie Marijos žemiškumą, motinystę, žmogiškuosius išbandymus. Mėlynas apsiaustas – nuoroda į Dangaus karalienės titulą, kuriuo Bažnyčia tituluoja Mergelę dar nuo 431-ųjų. Jos karališką kilmę atskleidžia ir puošnumo aprangai suteikia auksinės detalės – apsiausto apvadai, diržas. Baltas perregimas veliumas, dengiantis galvą ir pečius, – nekaltumo ir tyrumo simbolis, nuotakos atributas. Auksu žėrintis, laiko ir erdvės nesuvaržytas fonas nukelia Mariją į vien simboliškai apibrėžiamą erdvę, transcendentinę anapusybę – dangų, pripildytą Dievo šlovės ir artumo šviesos. Tai – Pjero Klodo Fransua Delormo (Pierre Claude François Delorme, 1783–1859) 1834 m. nutapyta „Mergelė“ iš Kompjenės (Compiègne, Prancūzija) karališkųjų rūmų koplyčios.

Apie autorių

Kūrinio autorius Delormas – prancūzų neoklasicistinės dailės atstovas, daugiausia kūręs Paryžiuje ir jo apylinkėse. Jaunystėje keletą metų praleido Romoje, kur studijavo didžiųjų meistrų Mikelandželo ir Rafaelio kūrybą. Pastarojo įtaka matyti prancūzo tapomuose veikėjų tipažuose, stabiliose kompozicijose, giedroje kūrinio nuotaikoje. Šie atgarsiai nuskamba ir „Mergelėje“, kurios veido bruožų ir gesto švelnumas primena Rafaelio gražiąsias Madonas. Delormo mokytoju Paryžiuje tapo reikšmingiausio neoklasicizmo dailininko Žako Luji Davido (Jacques Louis David) (1748–1825) mokinys An Luji Žirodė (Anne Louis Girodet) (1767–1824), iš kurio Delormas perėmė klasikinės tradicijos kanonus. Dailininkas 1819–1851 m. dalyvavo Paryžiaus salono veikloje. Tapė istorinėmis, mitologinėmis ir religinėmis temomis, taip pat aukštuomenės portretus. Įgyvendino keleto karališkų rūmų puošybos darbus. Taip pat nutapė freskų Paryžiaus bažnyčiose, tarp kurių kaip reikšmingesnė išskiriama „Šventojo namo perkėlimo“ kompozicija, puošianti 1822–1836 m. statytos Loreto katedros kupolą. Svarbi ji ir kalbant apie „Mergelę“.

Atvaizdas iš aukštybių

Monumentalioje freskoje dailininkas nutapė ant debesų, tarsi soste, sėdinčią Švč. M. Mariją, už jos – dangų nušviečiančią didžiulę saulę, „sosto“ papėdėje – kelis šventuosius, po visą kupolą išsklaidė daugybę angelų, keli iš jų neša Marijos namo sienas – Apreiškimo, Įsikūnijimo ir Jėzaus vaikystės dienų liudytojas. Freska sukurta panašiu metu kaip ir aptariamoji drobė. Delormas iš kupolo į drobę nukėlė būtent šią, iš aukštybių žvelgiančią, Marijos figūrą. Artimi kūriniuose matomų figūrų veido bruožai, rankų padėtis, nuleistas žvilgsnis. Pakoregavęs žiūros rakursą ir pridėjęs smulkių ornamentinių detalių Marijos aprangoje, dailininkas pritaikė atvaizdą naujam kontekstui ir kiek kitokiai paskirčiai. Freska monumentali, reprezentatyvi, tai – didžiulės katedros erdvės kulminacija. Nedidelio formato kamerinė drobė buvo skirta asmeniniam pamaldumui karališkųjų rūmų koplyčioje. Kūrinius sieja jų užsakovas – tuometinis Prancūzijos karalius Liudvikas Pilypas.

Marijos malda

Delormo nutapyto paveikslo kompozicija nėra nauja. Tai – vienas iš asmeniniam pamaldumui skirtų atvaizdų, perteikiančių besimeldžiančią Mariją. Pirmieji analogiškos kompozicijos portretai buvo sukurti XV a. II pusėje Italijoje, pritaikant fragmentą iš Filipo Lipis (Filippo Lippi, 1406–1469) naujos Švč. M. Marijos su Kūdikiu kompozicijos, kurioje rankas sudėjusi maldai Marija adoruoja ant žemės paguldytą Sūnų. Tokio pobūdžio portretų populiarumas augo vėlesniais amžiais, tarp tikinčiųjų didėjant privataus pamaldumo ir kontempliacijos poreikiui. Bene geriausiai šį poreikį atliepė italas Džovanis Batista Salvis (Giovanni Battista Salvi, 1609–1685). Šios temos atvaizdai buvo išskirtinė jo studijos specializacija. Dailininkas sukūrė mažiausiai keturias kompozicijos variacijas ir kiekviena jų turėjo dar po kelias versijas. Privačiam pamaldumui skirtų atvaizdų poreikis nemažėjo ir XIX a., kai savo variantą Prancūzijos karaliui sukūrė Delormas.

Galiausiai peržvelgus įvairias su Delormo „Mergelės“ atvaizdu susijusias plotmes, lieka pakviesti jame ieškoti to, kas yra esminga. Jos nuolankus žvilgsnis kviečia žiūrėti ne į ją pačią, bet į tą, kurį ji regi, ir adoruoti tą, kurį ji adoruoja. Galime pasitikėti jos nuolatine malda ir mus lydinčiu užtarimu.

Dr. Darius Žukauskas

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.