09
04 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Balandžio 9 d.
715 m. balandžio 9 d. Romoje mirė vietos vyskupas – vienintelis popiežius (išskyrus antipopiežiumi laikomą Konstantiną II), pasivadinęs Konstantino vardu. Tuo metu Roma formaliai priklausė Bizantijos imperijos valdoms, o popiežiaus išrinkimui turėjo pritarti imperatorius, tad nenuostabu, kad Vakarų pasaulio metropolio ganytojais VII–VIII a. dažnai tapdavo dvasininkai ir vienuoliai, kilę iš krikščioniškųjų Rytų. 708 m. išrinktas Konstantinas I kaip tik buvo vienas tokių; apie tai bylojo populiaraus Bizantijos imperatorių ir Konstantinopolio patriarchų vardo pasirinkimas. 664 m. Sirijoje gimęs dvasininkas, kaip ir nemaža jo amžininkų, atkeliavo į Romą iš Artimųjų Rytų, kuriuose VII a. paplito islamas; Konstantino pirmtakas Sisinijus, kurio pontifikatas truko tik 20 dienų, taip pat buvo siras.
Konstantinas I buvo priešpaskutinis neeuropietis Romos vyskupo soste iki popiežiaus Pranciškaus. 680–681 m. jis dalyvavo Konstantinopolio III visuotiniame susirinkime kaip vienas iš popiežiaus legatų. Konstantino pontifikato leitmotyvas buvo santykiai su Bizantija, pašliję dėl nesutarimų tikėjimo doktrinos klausimais. Imperatoriaus iškviestas į Konstantinopolį, popiežius 710–711 m. lankėsi Bizantijoje; jis tapatinosi su šia imperija galbūt labiau nei bet kuris jo pirmtakas. Per šią kelionę popiežiui pavyko normalizuoti santykius su tuo metu svarbiausia krikščioniška pasaulio valstybe, drauge išvengiant nuolaidų dėl Vakarų Bažnyčios dogminio mokymo. Konstantinas I buvo paskutinis senovės laikų popiežius, lankęsis Konstantinopolyje; po jo į simbolinę Rytų krikščionybės sostinę tik 1967 m. nuvyko Paulius VI.
Dr. Liudas Jovaiša
