01
12 /
2025
Dar vienas adventas tavo, mano, jūsų gyvenime… Kaip neapsiprasti, nesubanalinti? Paradoksaliai būtent neramus šiuolaikinis pasaulis verčia būti budriems, daug ką permąstyti ir ieškoti patvarios atramos ne tiek fizine, kiek dvasine prasme – girdime kalbant apie atsparumą, įžvalgumą, gebėjimą atsilaikyti žalingam aplinkos poveikiui, išlaikyti tai, kas yra pamatas. Būdami krikščionys, žinome, kad esame „užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų“ (Ef 2, 20). Dangiškojo Tėvo Sūnus, vedamas meilės savo trapiems kūriniams, paliko Tėvo prieglobstį ir iš ten, kur nieko netrūksta, nužengė į mūsų žemiškųjų vargų apsuptį – kad dalintųsi su mumis šios tikrovės iššūkiais ir parodytų mums kelią pas Tėvą. Kaip sakoma garsioje dvasinio gyvenimo mokytojo Lauryno Skupolio knygoje, Dievas pašaukė mus iš „nebūties, sudėjo pagal savo paveikslą, sukūrė kitus tvarinius mums tarnauti. Jis siuntė kaip atpirkėją ne angelą, bet patį savo vienatinį Sūnų, kad atpirktų mus ne sidabru ar auksu, gendančiais dalykais, bet savo brangaus kraujo ir žiaurios bei gėdingos mirties kaina. Jis kiekvieną valandą, kiekvieną akimirką saugo mus nuo priešų, kovoja drauge teikdamas savo malonę ir kaip apsaugą ir maistą nuolat dovanoja savo mylimojo Sūnaus kūną“ (Dvasinė kova, 11). Tad mūsų pamatas ir pasitikėjimas – ta meilė, kuria mus myli Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, kurio galutinio atėjimo dabar laukiame, žodžiai ir pavyzdys.
Ilona Valujevičienė
