01
11 /
2025
Vilties palyginimai. Viltis Dievu ir Dieve
Jei kalbėčiau apie gailestingumo palyginimus, jūs iš karto žinotumėte, kokie jie. O pas Šarlį Pegi (Charles Péguy) yra vilties palyginimai… Tai kitas gailestingumo palyginimų pavadinimas. Šie palyginimai labai paprasti ir visiems gerai žinomi, tačiau jie be galo svarbūs. Juose Dievas sako:
Jėzus Kristus, mano vaikeli, neatėjo mums pasakoti tauškalų.
Supranti, jis ne tam leidosi kelionėn į žemę,
Ilgon kelionėn, tarp mūsų kalbant,
(O juk jam buvo taip gerai ten, kur jis buvo).
(Prieš atkeliaudamas
Jis nepatyrė visų mūsų rūpesčių). […]
Jis ne tam skyrė, panaudojo, išeikvojo
Trisdešimt trejus savo žemiškojo gyvenimo metus,
Savo kūniškojo gyvenimo metus,
Trisdešimt metų savo asmeninio gyvenimo,
Trejus metus viešo gyvenimo,
Tris savo kančios ir mirties dienas, […]
Savo kaip žmogaus, kaip darbininko, kaip kunigo, kaip šventojo ir kaip kankinio gyvenimą,
Savo kaip tikinčiojo gyvenimą,
Savo kaip Jėzaus gyvenimą,
Kad paskui (tuo pačiu metu) mums pasakotų niekus. […]
Ne, ne, mano vaikeli, ir Jėzus juolab mums nepaliko negyvų žodžių,
Kuriuos turėtume uždaryti į dėžutes […]
Ir užkonservuoti pasenusiu aliejumi
Kaip Egipto mumijas. […]
Jis mums paliko gyvus žodžius.
Kad juos puoselėtume. […]
Dievas teikėsi viltis mumis. [2]
Pacituosiu ir keletą eilučių iš poemos dalies apie paklydusią avį. Kartu su dviem kitais šis palyginimas užima ypatingą vietą mūsų, kaip tikinčiųjų, sąmonėje: „Tai žodis, kuris lydi. Jis seka kaip šuo, kurį muša, bet kuris lieka. Kaip skriaudžiamas šuo, kuris visada sugrįžta.“ Pegi atskleidžia mums paslaptį apie viltį, kurią nusidėjėlis gali sudėti į Dievą, nes Dieve slypi neišmatuojama viltis nusidėjėliu, viltis, dėl kurios ir atsiranda paklydėlė avis. Visus jausmus, kuriuos privalome turėti Dievui, Jis pats pirmiausia išgyveno mums, atskleidžia Pegi.
Kaip nutiko, kad ši avis tokia brangi piemens širdžiai? Kas jai suteikia neišmatuojamą vertę? Kodėl piemuo palieka devyniasdešimt devynias avis, kad ieškotų tos, kuri pasiklydo arba „pražuvo“ kaip jaunesnysis sūnus, kuris „buvo miręs ir sugrįžo į gyvenimą“? Kodėl? Todėl, kad ji atgailavo, pažymi Pegi, ir taip tapo svarbesnė už tas, kurios nepasiklydo ar kurioms nereikia išgelbėjimo. Ši avis atskleidžia kai ką apie Dievo prigimtį, – Jis negali pakęsti, kad bent vienas iš Jo mažylių pražūtų. Kas šiuo metu kalba? Nėra visiškai aišku. Galima galvoti, kad ponia Gervez.
Kas yra atgaila, mano vaikeli, kas gi yra atgailoje?
Kokia gi ta paslaptingoji atgailos dorybė?
Mano vaikeli, tai ypatinga, keista, tai baugina. […]
Kokia yra toji dorybė, ta paslaptis, kas tokio ypatingo atgailoje, kad nusidėjėlis tampa toks vertingas, kad tas nusidėjėlis, tas vienintelis nusidėjėlis, kuris atgailauja, tampa toks vertingas, taip džiugina, teikia tiek linksmybės danguje, kiek devyniasdešimt devyni teisieji, kuriems nereikia atgailos. […]
Kuo, kaip, kodėl viena avis tampa verta devyniasdešimt devynių?
Ir svarbiausia – kodėl būtent ta, kuri nuklydo? […]
To jau šiek tiek per daug, jei gerai pagalvoji. Kokia čia skaičiavimo gudrybė? […]
Tai neteisinga. Kas tai per išradimas, naujas išradimas? […]
Štai vienas Dievo svarstyklėse sveria tiek pat, kiek devyniasdešimt devyni. Jis sveria tiek pat. Galbūt net daugiau. Slapčiomis. Niekada nežinom. Man baisoka. Skaitant šį palyginimą nejučia susidaro įspūdis, kad jis sveria daugiau. […]
Kai kartą įžengiam į neteisybę. Nebežinom, kur einame. […]
Kokia gi ta nepaprasta atgailos dorybė.
Kuri šimtą kartų pranoksta net pačią ištikimybę.
Nereikia mums apie tai pasakoti. Mes labai gerai žinome, kas yra atgaila.
Atgailaujantysis yra žmogelis, kuris nelabai didžiuojasi savimi.
Jis nelabai patenkintas tuo, ką padarė.
Nes tai, ką jis padarė, reikia pasakyti, yra nuodėmė.
Atgailaujantis žmogus yra tas, kuris gėdijasi savęs ir savo nuodėmės.
To, ką padarė.
Jis norėtų pradingti.
Ypač norėtų būti to nepadaręs.
Niekada.
Pasislėpti, pabėgti nuo Dievo akivaizdos. […]
Atgaila, kaip žinome, nėra tokia jau žavinga.
Ji nėra spindinti. […]
Tai gėdinantis jausmas, norėjau pasakyti – gėdos jausmas.
Teisėta ir būtina gėda.
Trumpai tariant, tai gėdinantis veiksmas.
Atgaila nėra toks jau blogas dalykas. Tai ką gi.
Atgailaujantysis ne tik kad vertas tiek, kiek kitas, ne tik kad vertas tiek, kiek teisusis, ko ir taip jau būtų per daug. Bet jis vertas tiek, kiek devyniasdešimt devyni, jis vertas tiek, kiek šimtas, jis vertas tiek, kiek visa kaimenė. […]
Amžinos širdies slaptoje. Tai ką gi.
Mano vaikeli, mano vaikeli, tu žinai, ką. Būtent tai.
Ji buvo pražuvusi, bet buvo surasta.
Ji buvo mirusi, bet atgijo.
Ji buvo mirusi ir prisikėlė. […]
Tiesiogine prasme, kaip Jėzus mirė ir prisikėlė iš mirusiųjų,
Taip ir ši avis buvo pražuvusi, taip ir ši avis buvo mirusi,
Taip ir ši siela buvo mirusi, ir iš savo pačios mirties ji prisikėlė iš mirusiųjų.
Ji sudrebino paties Dievo širdį.
Sudrebino išgąsčiu ir viltimi,
Sudrebino baime.
Sudrebino mirtinu nerimu.
Ir tada, ir taip, ir taip pat […]
Sudrebino viltimi.
Ji į Dievo širdį įnešė teologinę Viltį.
[…] Nerimastingas laukimas, viltis dėl šios atgailos
Išjudino viltį Dievo širdyje,
Pažadino naują jausmą, […]
Sukėlė, privertė pulsuoti tarsi nežinotą jausmą pačioje Dievo širdyje,
Tarsi naujoje širdyje.
Dievo, kuris tarsi naujas. […]
Nes visus kitus Dievas myli meile.
Bet šią avį Jėzus mylėjo ir viltimi.
Ir visus kitus, mus visus Dievas myli meile.
Bet nusidėjėlį vieną dieną Dievas mylėjo viltimi.
Reikia viską suprasti pažodžiui, mano vaikeli. Dievas tikėjosi, Dievas jo laukė.
Dievas, kuris yra viskas, turėjo kažko tikėtis iš jo, iš to nusidėjėlio. Iš to nieko. Iš mūsų. Jis buvo pastatytas ten, jis pats atsidūrė ten, kur turėjo tikėtis, kažko laukti iš to vargšo nusidėjėlio.
Tokia yra vilties gyvybinė jėga, mano vaikeli,
Gyvybinė jėga, pažadas, gyvenimas, gyvybinė jėga ir pažadas, kurie užgimsta vilties šerdyje
Ir ištrykšta pačioje atgailoje,
Neiškilioje atgailoje.
Tokia yra unikali ąžuolo šerdies syvų gyvybinė jėga. […]
Viską reikia suprasti tiesiogine prasme, mano vaikeli,
tiesiogine prasme ta siela, kuri išjudino Dievo viltį, kuri vainikavo Dievo viltį, mirusi kaip Jėzus (mirusi labiau nei Jėzus) iš savo mirties yra prisikėlusi iš mirusiųjų.
(Mirusi labiau nei Jėzus, begalę kartų labiau mirusi, amžinai mirusi, nes ji mirė amžina mirtimi.)
Kaip Jėzus, ji prisikėlė iš mirusiųjų.
Ir kaip mes skambiname Velykų varpais, švęsdami Jėzaus prisikėlimą,
Kristus prisikėlė!
Taip Dievas už kiekvieną išsigelbėjusią sielą skambina mums amžinųjų Velykų varpais.
Pradžia „Magnificat“ spalio mėnesio numeryje, Nr. 10 (188).
Pabaiga kitame numeryje.
Br. Ivan Demeure,
Tiberiados bendruomenė
[1] Skaitytojams siūlome Tiberiados bendruomenės Lietuvoje vyresniojo br. Ivano Demeureʼo parengtą tekstą, skaitytą bendruomenės rengiamoje šeimų stovykloje 2025 m. liepą.
[2] Čia ir toliau versta iš knygos: Charles Péguy, Le porche du Mystère de la Deuxième Vertue, Paris: Gallimard, 1929. Sakinių skyryba paliekama kaip originale.
***
JUBILIEJAUS KALENDORIUS
2025 m. spalio 27 – lapkričio 1 d.
Ugdymo pasaulio jubiliejus
2025 m. lapkričio 16 d.
Vargstančiųjų jubiliejus
2025 m. lapkričio 21–23 d.
Chorų jubiliejus
