01
11 /
2021
(Posinodinio apaštališkojo paraginimo „Amoris Laetitia“ I skyriaus ištrauka)
Tavo rankų triūsas
128 psalmės pradžioje tėvas vaizduojamas kaip darbininkas, kuris savo rankų darbu palaiko šeimos fizinę gerovę ir giedrumą: „Maitinsies savo triūso vaisiais, – būsi laimingas ir tau seksis“ (2 eil.). Tai, kad darbas yra žmogaus oraus gyvenimo dalis, akivaizdu iš pirmųjų Biblijos puslapių, kur sakoma: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15). Žmogus vaizduojamas kaip darbininkas, kuris „sunkiai uždirba duoną“ (plg. Ps 127, 2), taip pat save ugdo perkeisdamas medžiagą ir išnaudodamas kūrinijos jėgas.
Darbas sykiu leidžia plėtotis visuomenei, išlaikyti šeimą, laiduoti jos tvirtumą ir vaisingumą: „Patirk Jeruzalės klestėjimą per visas savo gyvenimo dienas; pamatyk savo vaikų vaikus!“ (Ps 128, 5–6). Patarlių knygoje taip pat pateikiama motinos užduotis šeimoje – jos darbas nusakomas visomis kasdienėmis smulkmenomis, už kurias ją giria sutuoktinis ir vaikai (plg. 31, 10–31). Pats apaštalas Paulius didžiavosi gyvenąs nebūdamas našta kitiems, nes pragyvendavo iš savo rankų darbo (plg. Apd 18, 3; 1 Kor 4, 12; 9, 12). Jis buvo taip įsitikinęs būtinybe dirbti, kad savo bendruomenėms nustatė geležinę taisyklę: „Kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3, 10; plg. 1 Tes 4, 11).
Taigi galime suprasti nedarbo ar nuolatinio darbo stokos sukeliamus kentėjimus, kaip pasakojama Rutos knygoje, Jėzaus palyginime apie darbininkus, kurie buvo priversti tuščiai laukti miesto aikštėje (plg. Mt 20, 1–16); tai rodo taip pat Jėzaus patirtis sutinkant žmones, varginamus skurdo ir bado. Deja, ši tikrovė matoma ir šiandien daugelyje šalių, kur darbo galimybių stygius atsiliepia šeimos gyvenimo giedrumui.
Nevalia užmiršti nė nuodėmės sukeliamo socialinio nuosmukio, kai žmogus gamtos atžvilgiu elgiasi kaip tironas, ją niokodamas, naudodamasis ja savanaudiškai ir net žiauriai. Padariniai – dirvos virtimas dykra (plg. Pr 3, 17–19), ekonominiai ir socialiniai disbalansai, prieš kuriuos balsą garsiai kėlė pranašai nuo Elijo (plg. 1 Kar 21) iki neteisingumą smerkusio Jėzaus (plg. Lk 12, 13–21; 16, 1–31).
Švelnus apkabinimas
Kristus kaip skiriamąjį savo mokinių ženklą pirmiausia pateikė meilės ir dovanojimosi kitiems įstatymą (plg. Mt 22, 39; Jn 13, 34). Ir tai padarė nurodydamas principą, tėvo ir motinos paprastai įkūnijamą savo gyvenime: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Meilės vaisius taip pat yra gailestingumas ir atleidimas. Šiuo atžvilgiu labai iškalbinga scena, kurioje vaizduojama svetimautoja, Jeruzalės šventyklos aikštėje iš pradžių apsupta kaltintojų, o paskui viena su Jėzumi, kuris jos nepasmerkia, bet pakviečia į kilnesnį gyvenimą (plg. Jn 8, 1–11).
Meilės horizonte, tokiame esminiame krikščioniškajai santuokos ir šeimos patirčiai, išsiskiria dar viena dorybė, dažnai ignoruojama šiais karštligiškų ir paviršutiniškų santykių laikais, – švelnumas. Meskime žvilgsnį į mielą ir įtaigią 131 psalmę. Kaip ir kituose tekstuose (plg. Iš 4, 22; Iz 49, 15; Ps 27, 10), tikinčiojo ir jo Viešpaties vienybė išreiškiama tėviškos ir motiniškos meilės bruožais. Prieš akis iškyla motinos ir kūdikio, naujagimio, kuris pažindytas miega motinos glėbyje, jautrus ir švelnus artumas. Kaip rodo hebrajiškas žodis gamûl, kūdikis yra pamaitintas ir dabar sąmoningai laikosi įsitvėręs motinos, kuri jį laiko prie savo krūtinės. Vadinasi, artumas yra sąmoningas, o ne vien biologinis. Todėl psalmininkas gieda: „Netgi esu patenkintas ir ramus, – kaip vaikas ramus ant motinos kelių“ (Ps 131, 2). Atkreipti dėmesį galime ir į dar vieną sceną, kur pranašas Ozėjas Dievui kaip tėvui į lūpas įdeda šiuos jaudinančius žodžius: „Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau […], mokiau […] vaikščioti, savo rankose juos nešiojau […]. Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau“ (Oz 11, 1. 3–4).
Būtent tokiu žvilgsniu, aprėpiančiu tikėjimą ir meilę, malonę ir įsipareigojimą, žmogiškąją šeimą ir dieviškąją Trejybę, žvelgiame į šeimą, Dievo žodžio patikimą vyro, moters ir vaikų rankoms, kad jie taptų asmenų bendryste pagal Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės paveikslą. Vaikų gimdymas ir auklėjimas savo ruožtu yra Tėvo kuriamojo darbo atspindys. Šeima, kad augtų meile ir vis labiau virstų šventykla, kur gyvena Dvasia, pašaukta dalytis kasdiene malda, Dievo žodžio skaitymu ir eucharistine bendryste.
Kiekviena šeima turėtų turėti priešais akis Nazareto šeimos, jos kasdienio triūso ir net košmaro, kai teko pakelti nesuvokiamą Erodo smurtą, – patirties, tragiškai pasikartojančios ir gausybėje šiandienių atstumtų ir beginklių pabėgėlių šeimų, – paveikslą. Šeimos kviečiamos, kaip išminčiai, žvelgti į Kūdikį ir Motiną, parpulti ir jį pagarbinti (plg. Mt 2, 11). Raginamos, kaip Marija, drąsiai ir giedrai gyventi liūdnais ir džiugiais šeimos iššūkiais bei sergėti ir svarstyti širdyje įstabius Dievo darbus (plg. Lk 2, 19. 51). Marijos širdies lobyne yra ir visi kiekvieno mūsų šeimos įvykiai, kuriuos ji rūpestingai saugo. Todėl ji mums gali padėti savo šeimos istorijoje atpažinti Dievo žinią.
Šventasis Tėvas Pranciškus, Posinodinis apaštališkasis paraginimas
AMORIS LAETITIA apie meilę šeimoje, 23–30,
Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2016, p. 16–19.
© Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
