Šv. Ignotas Antiochietis

Šv. Ignotas Antiochietis minimas ne sausio mėnesį, o spalio 17 d. Tačiau šis kankinio mirtimi miręs šventasis, perėmęs tikėjimo kraitį tiesiogiai iš apaštalų, kartu su poapaštaline krikščionių karta dėjęs Bažnyčios pamatus, daug mums gali pasakyti žengiant į naujus Viešpaties metus, meldžiant, kad broliai ir seserys krikščionys vėl gyventų vieningai liudydami artimo meilę ir išpažindami tą patį tikėjimą.

ŠV. IGNOTAS ANTIOCHIETIS

Šv. Ignotas, Antiochijos vyskupas, laiškų pradžioje prisistatantis Teoforu – „Dievo nešėju“, savo gyvenimu ir ypač savo kelione į kankinystę nešė Dievo šviesą, rodžiusią kelią pirmajai tikinčiųjų kartai ir teberodančią daugybei tikinčiųjų, kaip ir jis, tapusių „teoforais“. Tokie teoforai buvo ir mūsų vyskupai: pal. Teofilius Matulionis, Mečislovas Reinys, Vincentas Borisevičius…

Nors ikonografijoje vaizduojamas žilabarzdis, esama nuomonių, kad Ignotas mirė jaunas – buvo jaunas vyskupas siras, kalbėjęs graikiškai, tuometine „tarptautine kalba“. Tikriausiai gimė ir augo Antiochijoje (dab. Antakija, Turkija), trečiame pagal dydį (po Romos ir Aleksandrijos) Antikos mieste ir vienoje seniausių krikščionybės metropolijų – puikiame ir turtingame, kosmopolitiškame didmiestyje, kur maišėsi graikų, romėnų, žydų ir sirų kultūros. Tai buvo puiki aplinka tarpti įvairioms idėjoms, filosofijos srovėms ir religijoms. Krikščionių tikėjimas šiame mieste taip pat rado derlingą dirvą – būtent čia, anot Apaštalų darbų, Jėzaus mokiniai pirmą kartą buvo pavadinti „krikščionimis“. Antiochijoje krikščionybė pamažu „išėjo“ iš sinagogos ir miestas tapo svarbiausiu krikščioniškosios žinios sklaidos židiniu. Savo garsiuosiuose laiškuose Ignotas retai cituoja Senąjį Testamentą – jis buvo išauklėtas nebe sinagogoje ir nebe pagal Įstatymo papročius, – tai buvo lyg visiškai naujas daigas, prasikalęs pagonių žemėje iš grynos krikščioniškos sėklos.

Kaip šiandien pasakytume, geopolitinis kontekstas Ignoto jaunystės laikais buvo itin neramus: auganti įtampa tarp žydų ir Romos imperijos, galiausiai Didysis žydų sukilimas ir šventyklos sugriovimas, numalšinus sukilimą; Jeruzalės krikščionių bendruomenės egzilis į Pelą, anapus Jordano; paskutinio Julijų Klaudijų dinastijos imperatoriaus Nerono valdymas, garsėjęs palaidumu, nuosmukiu ir žiauriu krikščionių persekiojimu. Būtent šiame kontekste krikščionių tikėjimas, kovodamas su didžiuliais iššūkiais, ieškojo savo tapatybės.

Kaip Ignotas atsivertė į krikščionybę? Galbūt matė kankinių mirtį ar girdėjo filosofų ginčus? O gal sutiko bičiulių vienoje pirmųjų bendruomenių: „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, su džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visų žmonių mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 46‒47). Kaip tapo Antiochijos vyskupu po šv. Petro? Tradicija mena, kad pats šv. Petras, pirmasis vyskupavęs Antiochijoje, numatęs jį šioms pareigoms.

Baigiantis pirmajam krikščionybės amžiui, vyskupo vaidmuo ir pareigos rėmėsi labiau dvasinėmis lyderio savybėmis ir dovanomis bei bendruomenės pripažinimu nei taisyklėmis ar įstatymais, bet aštrėjantys vidiniai nesutarimai ir išorės grėsmės reikalavo kurti ir tvarkyti struktūras bei institucijas, be kurių nebuvo galima nei išsaugoti Evangelijos žinios, nei apginti apaštalų perduoto tikėjimo tiesos, nei išlaikyti vienybės ir vykdyti artimo meilės darbų. Antiochijos vyskupas turėjo spręsti daugybę keblių klausimų: bendruomenė, kuriai jis vadovavo, buvo įvairialypė, daugiausia susidedanti iš atsivertusių žydų ir pagonių. Jie plėtė vieni kitų akiratį, bet ir dėl daug ko nesutarė. Antai prie Mozės Įstatymo labai prisirišę pirmieji krikščionys pamažu tapo dirva gnosticizmui vystytis, kiti pasidavė doketistų erezijai – Kristaus žmogystė esanti tik regimybė, tad Viešpaties kančia, mirtis ir prisikėlimas taip pat tik regimybė… Ką kalbėti apie krikščionių padėtį to meto visuomenėje – juos įskųsdavo tiek žydai, tiek pagonys, ir nors imperatorius Trajanas buvo laikomas „geru“ ir tolerantišku valdovu, jis nestabdė krikščionių persekiojimo, tik pakeitė būdą: jeigu krikščionys nekrisdavo į akis, jų ir neieškojo, bet jeigu „įkliūdavo“ keletą kartų ir atsisakydavo išsižadėti savo tikėjimo, būdavo pasmerkiami myriop.

Toksai tikriausiai buvo ir vyskupo Ignoto atvejis imperatoriaus Trajano valdymo laikais (98–117). Ir, anot jo laiškų, – tai buvo kelias ne į mirtį, bet į Gyvenimą. Štai ką jis kalba kaip vyskupas: „Kur vyskupas, ten ir bendruomenė; kaip kur yra Kristus, ten ir Katalikų Bažnyčia“ (Laiškas smirniečiams, 8, 2). Jis pirmasis pavartojo žodį „katalikų“, tai yra „visuotinė Bažnyčia“, pirmasis pavartojo ir žodį „Eucharistija“ sakramento prasme, nes vyskupas yra tasai, kuris saugo sakramentinę vienybę: „Laikykite teisėta tik tą Eucharistiją, kurią aukoja vyskupas ar tas, kam jis paveda“ (Laiškas smirniečiams, 8, 1). Ten pat rašo: „Jie [tai yra doketistai] atsisako pripažinti, kad Eucharistija yra mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus kūnas, kentėjęs už mūsų nuodėmes ir Tėvo prikeltas“ (Laiškas smirniečiams, 7, 1), teigdamas, kad Eucharistijoje yra tas pats kūnas, kuris buvo nukryžiuotas. Taip Ignotas sujungia Kristaus Įsikūnijimą, Kančią ir Eucharistiją – tai viena ir ta pati tikrovė. Ignotui Eucharistija ne tik sakramentas, bet ir tai, kuo jis pats trokšta tapti, su kuo trokšta susitapatinti – gyvąja atnaša, laužoma duona: „Aš esu Dievo kviečio grūdas ir būsiu susmulkintas žvėrių dantimis, idant tapčiau gryna Kristaus duona“ (Laiškas romiečiams, 4, 1). Kankinystė jam yra gyvoji liturgija, kurioje jis pats tampa auka ir aukščiausiu vienybės su Kristumi liudijimu.

Romos krikščionių bendruomenė Ignoto laikais jau buvo stipri, organizuota ir gana įtakinga, galbūt per pažintis ar pareigūnų papirkimu ji net būtų galėjusi išvaduoti Ignotą. Seni tekstai (pvz., Martyrium Ignatii, V a.) pasakoja, kad atgabenus Ignotą į Romos imperinį uostą, kur paprastai laivais atplukdydavo vergus ir kalinius, krikščionys romiečiai atskubėję jo pasitikti ir meldę priimti jų pagalbą, bet net ir tada Ignotas prašė to nedaryti: „Trokštančiam priklausyti Dievui nesiūlykite pasaulio, neviliokite medžiaga. Leiskite man pasiekti tyrąją šviesą“ (Laiškas romiečiams, 6, 2), „Leiskite man būti Dievo maistu, kad tapčiau Kristaus nuosavybe“ (Laiškas romiečiams, 4, 1) – jis nori visiškai priklausyti Kristui, ne vien protu ir žodžiais, bet dar labiau kūnu ir krauju, taip parodydamas, kad kankinystė yra ne tragedija, bet eucharistinės aukos kulminacija. Romos krikščionys prisivertė gerbti jo pasirinkimą: švenčių proga, manoma, kad tikriausiai Koliziejuje, Ignotas buvo atiduotas žvėrims sudraskyti. Tradicija pasakoja, kad kitądien krikščionys surinko jo palaikus – keletą likusių kaulų, – ir valdžia tam netrukdė, nes neįžvelgė jokio pavojaus. Anot istoriko Euzebijaus, jo palaikai iš Romos buvo pargabenti į Antiochiją ir palaidoti už miesto, vėliau perkelti į Konstantinopolį. Kai kurie tekstai sako, kad dalis jo palaikų liko Romoje ir buvo palaidoti Šv. Klemenso bazilikoje, kiti – kad vėliau visi palaikai iš Antiochijos buvo grąžinti į Romą ir palaidoti šalia šv. Klemenso, Romos vyskupo, taip pat kankinio. Šiuo metu Šv. Klemenso bazilikoje Romoje galima pagerbti abiejų kankinių relikvijas, kurios yra kriptoje, po pagrindiniu altoriumi. Čia esantis relikvijorius liudija apie kankinius kaip apie „paaukotą Eucharistiją“ – taip liturgija susilieja su gyvenimu, susijungia su šventųjų liudytojų atnaša.

Ses. Inga Barbora Kazakevičiūtė