04
08 /
2010
RUGPJŪČIO 4 D.
Jonas Marija Vianėjus gimė 1786 metais. Jis buvo ketvirtas vaikas iš šešių. Kai Jonui buvo septyneri, prasidėjo Bažnyčios persekiojimo laikai, sulaukęs trylikos Jonas Marija priėjo išpažinties ir Pirmosios Komunijos, tai vyko tvarte. 1803 metais atsidarė mokykla Dardilyje ir Jonas Marija pradėjo ją lankyti. Jam buvo 17 metų. Vaikino širdyje augo troškimas tapti kunigu.
Po ilgų svarstymų Ekuly klebonas sutiko priimti Joną Mariją į savo kleboniją ir paruošti stojimui į kunigų seminariją. Jonui Marijai mokytis buvo sunku, ypač prancūzų ir lotynų kalbų. 1813 metais vaikinas įstojo į Lijono kunigų seminariją, bet ištvėrė ten tik 40 dienų. Mažai ką suprato iš paskaitų, dėstomų lotynų kalba. Jonas Marija nusiminęs, bet padrąsintas Ekuly klebono ryžosi toliau siekit kunigystės. Tapti kunigu pavyko tik įveikus ilgą ir vingiuotą kelią, klebonui užtarus.
Atvykimas į Arsą
Būdamas 32 metų Jonas Marija Vianėjus atvyko į Arsą, miestelį su 230 gyventojų. Pakeliui jis sustojo paklausti berniuką kelio ir pažadėjo jam: „Tu man parodyk kelią į Arsą, aš tau parodysiu kelią į dangų.“ Buvęs Arso klebonas metė kunigystę ir susituokė. Kaimo vyrai nustojo vaikščioti į bažnyčią ir net buvo nusistatę prieš, kaip buvo įprasta po revoliucijos. Naujas Arso klebonijos gyventojas iškart atsisakė baldų, kurie jo skoniui buvo per daug prabangūs. Parapijiečiai greitai pastebėjo naujojo klebono pamaldumą ir asketiškumą. Jis aplankė visą parapiją, trumpai užsukdamas pas žmones šiems valgant, kad galėtų susitikti visus. Jis susipažino su žmonių džiaugsmais ir rūpesčiais. Ypatingai rūpinosi vaikais ir naudojo originalius metodus, kad sudomintų mažuosius per katechetikos pamokas. Pamokslus išmokdavo atmintinai, sujungdamas kelis, paimtus iš knygų, tam prireikė daug pastangų, ir ne visada pavykdavo. Klebonui dažnai priekaištaudavo, kad per pamokslus jis šaukia, o šv. Mišių maldas kalba per tyliai. Jonas Marija Vianėjus atsakė: „Kai pamokslauju, kalbu kurtiems arba miegantiems žmonėms, o kai meldžiuosi, kalbu gerąjam Dievui, kuris nėra kurčias.“ Pirmieji pamokslai buvo itin griežti: klebonas be perstojo kalbėjo parapijiečiams apie nuodėmės rimtumą ir pragaro ugnį.
Naująjį kleboną ypatinai traukė tabernakulis. Jau anksti rytą jis melsdaavosi bažnyčioje atsiklaupęs prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Jis kvietė parapijiečius dažnai užeiti į bažnyčią, melstis prieš Švenčiausiąjį Sakramentą. Dažnai kartodavo rodydamas tabernakulį: „Jis čia.“ Vianėjus drąsino žmones dažniau aplankyti Tą, kuris gyvena pas mus, skelbė: „Jis čia, meilės sakramente.“ Beveik visuose pamoksluose kalbėdavo apie Jėzaus buvimą šv. Sakramente. Todėl niekas nėra per daug gražu Dievo namams.
Pasinaudojęs vietinio grafo dosnumu, Vianėjus nuperka gražius liturginius reikmenis Paryžiuje. Pats gyveno vargingai, bet Dievo tarnybai norėjo gražiausių daiktų. Gaudavo daug pinigų iš rėmėjų, piligrimų, bet niekada sau nieko nepasilikdavo.
Jonas Marija Vienėjus kovojo, kad žmonės nebedirbtų sekmadieniais. Jis bandė įtikinti didesnių ūkių savininkus, kurie neleisdavo savo samdiniams pailsėti sekmadieniais.
Siekdamas išmelsti savo parapijiečiams atsivertimo, ryžosi griežtai askezei, pakeitė savo duoną į sausą elgetų duoną, valgė labai mažai, miegojo ant žemės, reguliariai plakdavosi. Vėliau kalbėdamas apie tą laikotarpį Vianėjus sakys: „mano jaunystės beprotybė“, nes kartais perlenkdavo lazdą ir kenkdavo savo sveikatai.
Kunigas Vianėjus jautėsi labai vargšas ir nuodėmingas prieš Dievą, labai stipriai jautė savo nevertumą. „Jis negali suprasti, kad kas nors jį vertina teigiamai“, – liudijo kitas kunigas. Bėgant metams Vianėjaus jautrumas nuodėmėms vis labiau augo, sąžinė jį baisiai kankino. Jį taip pat gąsdino jo neišprusimas. Drebėdavo pagalvojęs apie tą atsakomybę, kuri buvo jam patikėta. Kartą meldėsi, kad Dievas jam apreikštų visas jo nuodėmes, bet išsigando ir puolė melstis, kad Dievas rodytų mažiaus šviesos, nes bijojo prarasti viltį. Tačiau niekada nepuolė į neviltį. Šios krizės kulminacija buvo apie 1822–1823 metus, kai demonas neleido Vianėjui miegoti naktį ir visaip jį gąsdino. Negalėdamas sukelti nevilties, šėtonas bandė sugadinti kunigo sveikatą, trumpindamas ir taip trumpas jo naktis.
Kunigystė
Jonas Marija Vianėjus giliai suvokė kunigo pareigą ir tarnystės kilnumą. Dėl to ir jautėsi nevertas. Parapijiečiams sakydavo: „Palikite parapiją 20 metų be kunigo, ir žmonės pradės garbinti gyvulius.“ „Būtų čia 200 angelų, jie vis tiek negalėtų duoti išrišimo.“ „Oi, koks didis dalykas yra kunigas.“
Pagrindinė Vianėjaus pamokslų tema – šv. Mišios. Dažnai kalbant ta tema jam iš akių riedėdavo ašaros: „Jei suprastume Mišias, mirtume iš meilės.“ „Mes turime per daug laimės. Suprasime tai tik danguje. Kaip tai gaila.“ Vianėjus kartą prisipažįno: „Aš ilsiuosi tik du kartus per dieną: kai būnu prie altoriaus ir sakykloje.“ Jo laikomos Mišios būdavo ypatingas reginys. Iki konsekracijos jis aukodavo ganėtinai greitai (tais laikais lotyniškai), bet po konsekracijos viskas sulėtėdavo, laikas tarsi sustodavo: „Pamirštu save, kai laikau rankose savo Viešpatį.“ „Jei mums sakytų: „Tokiu laiku bus prikeliamas numirėlis, bėgtume pasižiūrėti. Bet konsekracija… ar tai ne didesnis stebuklas negu prisikėlimas iš numirusių?“
Nuodėmklausys
Nuo 1836 metų Arso klebonas buvo tiesiog prirakintas prie klausyklos. Kasdien iš Lijono į Arsą rieda keleivinis transportas. Vianėjaus gyvenimo pabaigoje kasmet į Arsą atvykdavo apie 30 tūkst. piligrimų. Žmonės kartais laukdavo po kelias paras, visą naktį sėdėdavo bažnyčioje. Nepaisant išpažinčių krūvio, kunigas Vianėjus neatsisakydavo eiti kelis kilometrus aplankyti ligonio iš kitos parapijos. Moterį, nusiminusią dėl vyro nusižudimo, jis guodė: „Jūsų vyras spėjo atsiversti tarp tilto ir upės.“ Kitą kartą klausydamas išpažinties jis pravirko. Į klausimą, kodėl verkia, atsakė: „Verkiu, todėl, kad jūs neverkiate.“ Vianėjus žmonių sielas skaitydavo kaip knygą ir mokėdavo kelias žodžiais atvesti nusidėjelius pas Dievą. Gyvenimo pabaigoje, nepaisant gausių negalių, klausydavo išpažinčių po septyniolika valandų per dieną.
Arso klebono dienotvarkė
Jonas Marija Vianėjus keldavosi kasdien tarp 12 ir 2 nakties. Nueidavo į bažnyčią ir klausydavo išpažinčių iki 7 val. ryto. Tada aukodavo Mišias pusą aštuntos, palaimindavo devocionalijas, pasirašydavo paveiksliukus ar knygas. Paskui grįždavo į kleboniją, išgerdavo puodelį pieno, į kurį kartais įsidėdavo truputį kakavos. Po 40 minučių eidavo į bažnyčią ir toliau klausydavosi išpažinčių. Vienuoliktą valandą skaitydavo 45 minučių trukmės paskaitą, po to priimdavo žmonės ar lankydavo ligonius. Grįždavo į kleboniją trumpiems pietums, skaitydavo laiškus, trumpai pailsėdavo ir jau prieš pirmą išeidavo aplankyti ligonių, užeidavo pabendrauti su vikaru ir apie pirmą eidavo į bažnyčią, kurioje klausydavo išpažinčių iki 9 valandų vakaro. Tada viešai kalbėdavo Rožinį, vakaro maldą ir eidavo namo. Vakare būdavo toks pavargęs, kad vargais negalais užlipdavo laiptais.
Kanauninkas
1852 metais naujas Bely (Belly) vyskupas suteikė Vianėjui kanauninko garbės titulą, atsidėkodamas už jo tarnystę. Bet Jonas Marija netrukus pardavė kanauninko aprangą. Jis rašo dėkodamas vyskupui, kad už kanauninko apsiaustą gavo gerus pinigus. Jam nerūpėjo garbė. Jis tik galvojo, kaip su tais pinigais padaryti gerą darbą.
Paskutinės savaitės
1853 metų liepos 31 dieną klebonas nebepajėgė išeiti iš klebonijos. Pasikvietė kunigą suteikti Patepimo sakramento. Rugpjūčio 2 dieną priėmė paskutinius sakramentus. Daugybė žmonių veržėsi į kleboniją paskutinio palaiminimo. Karts nuo karto klbeonas suskambindavo varpeliu. Tada žmonės atsiklaupdavo, nes žinojo, kad klebonas juos palaimina. Jonas Marija Vianėjus mirė rugpjūčio 4 dieną, būdamas 73 metų, Arse praleidęs 41 metus. Tūkstančiai žmonių plūdo prie jo karsto.
Šiemet popiežius siūlo mums Arso kleboną kaip kunigo pavyzdį. Tas paprastas, neišprusęs kaimo klebonas pritraukė maldininkų iš visos Prancūzijos. Jo užsidegimas maldai, sakramentams užkrėte ir toliau užkrečia daugelį krikščionių. Jis mus kviečia su dideliu dėkingumu vertinti Dievo dovanas mums.
Parengė br. Egidijus Charue,
Tiberiados bendruomenė
