Šv. Kortynas Tekakvita

17
04 /
2013

BALANDŽIO 17 D.

201304-SvKotrynaTekakvita

Kotryna Tekakvita (Kateri Tekakwitha)

„Kas mane pamokys to, kas patinka Dievui, kad galėčiau tai daryti?“

2012 m. spalį popiežius Benediktas XVI paskelbė septynis naujus Katalikų Bažnyčios šventuosius. Tarp jų – pirmoji indėnų tautybės šventoji Kotryna Tekakvita.

Kotryna Tekakvita gimė 1656 m. Jos motina buvo krikščionė iš algonkinų genties, o tėvas kilęs iš mohaukų genties (algonkinai, mohaukai, kitaip irokėzai, ir huronai – Šiaurės Amerikos indėnų gentys). Kotrynos mama, būdama krikščione, labai troško pakrikštyti ir savo dukrą. Tačiau nė viena moteris tuo metu nedrįso pačios krikštyti savo vaikų: tai buvo „juodaskvernių“, jėzuitų, nešiojusių ilgas juodas sutanas, pareiga. O jau daugiau nei dvejus metus į jos kaimelį nebuvo užsukęs nė vienas misionierius. Be to, jos vyras buvo priešiškai nusiteikęs krikščionių atžvilgiu. Taigi ši moteris turėjo slaptoje mokyti mergaitę tikėjimo slėpinių.

1660 m. raupų epidemija nusinešė Kotrynos tėvo, motinos bei mažojo broliuko gyvybes. Mažylė išvengė mirties, bet liga paliko savo ženklų: rega susilpnėjo, o veidas buvo nusėtas raupų žymėmis. Vaikščioti ji galėjo tik naudodamasi rankų pagalba, dėl to ir buvo praminta Tekakvita, tai reiškia „ta, kuri vaikšto apgraibomis“. Vėliau, atsižvelgdami į daugybę stebuklų, žmonės ims ją vadinti „ta, kuri viską priešais save išjudina“. Mirus abiem tėvams, Kotryną priglaudė jos dėdė, kuris pagal irokėzų paprotį patikėjo mergaitę jos tetoms. Dukterėčios atvykimas reiškė, jog atsirado dar dvi papildomos darbo rankos: irokėzų moterys atlikdavo daugumą sunkių darbų: tvarkydavosi, nešdavo vandenį iš upės, kapojo malkas ir nešdavo jas iki trobelės, maldavo kukurūzus, gamindavo baldus ir buities įrankius, ausdavo. Vyrai medžiodavo ir ieškodavo žuvusių gyvūnų. O moterys privalėdavo nueiti į tą vietą, parnešti sumedžiotą gyvūną iki trobelės ir jam nudirti kailį.

Tetos buvo labai reiklios ir savo dukterėčiai patikėdavo tiek darbų, kad Kotrynai visai nelikdavo laisvo laiko. Ši mergaitė, mėgstanti gerai atlikti savo pareigas, dosniai atsiduodavo viskam, kas jai būdavo patikima; be to, ji pasirodė esanti labai naginga.

Kotryna labai troško patikti Dievui, norėjo visiškai Jam atsiduoti ir likti skaisti; taigi atmesdavo visus pasiūlymus tuoktis. Tai nebuvo lengva, nes Tekakvita buvo genties vado dukra. Net kai jos dėdė parinko tinkamą karį, jo įkalbinėjimai nuėjo perniek. Nepalaužiama Tekakvitos valia labai stipriai supykdė tetas ir dėdę. Dėl to su ja buvo pradėta elgtis kaip su verge, o atstūmus naują jaunikį giminės užkraudavo dar daugiau darbų ir pažeminimų.

Krikšto malonė ir iššūkiai

1667 m. į kaimą, kuriame gyveno Kotryna, atvyko trys misionieriai jėzuitai. Apvaizdos dėka Tekakvita turėjo pasirūpinti jų nakvyne. Tėvas Cholenekas vėliau liudys apie jaunosios merginos kuklumą ir švelnumą, su kuriuo ji juos priėmė. Su dideliu užsidegimu ji priėmė tėvo žodžius bei pokalbių nuotrupas, kurias girdėjo pasislėpusi trobelėje, bet dar negalėjo atskleisti savo troškimo krikštytis. 1675 m. rudenį į kaimelį atvyko kitas tėvas iš Lambervilio. Mergina jam atsivėrė ir jis suvokė, jog ši siela jau yra pasiruošusi priimti Krikštą; o apklausdamas žmones apie Tekakvitos gyvenimą, išgirdo vien pagyras, nepaisant indėnų, ypač moterų, polinkio apkalbinėti. Net tie, kurie ją persekiojo, kalbėjo vien apie jos dorybes. Pažindamas irokėzų mentalitetą, tėvas pripažino tai kaip ypatingą atvejį. Pasiruošusi priimti Krikštą, Tekakvita pagaliau išdrįso paprašyti savo dėdės, priešiško krikščionybei, leidimo. Ko gero, dangus palaimino šį jos sprendimą, –  dėdė tam nesipriešino. 1676 m. per Velykas, balandžio 18 d., Tekakvita buvo pakrikštyta Kateri vardu Kotrynos Aleksandrietės garbei. Kotrynai Krikštas tapo naujo gyvenimo pradžia, kuriam netrūko naujų iššūkių: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, –sako mūsų Viešpats Jėzus Kristus, – tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ (Mk 8, 34)

Kotrynos dėdė ir tetos norėjo, kad ji dirbtų ir sekmadieniais kaip visi, bet Kotryna nesutikdavo, aiškindama, jog ši diena yra pašvęsta Viešpačiui. Apkaltintai tinginyste merginai buvo pasakyta, kad, jei ji nesutinka dirbti, tai negaus ir valgyti. Dėl to ilgus mėnesius sekmadieniais ji nieko nevalgydavo. Kol šeima sočiai valgydavo, ji būdavo prie savo lovos, nors ir dėl alkio jausdavosi nusilpusi, o galva svaigdavo. Dar daugiau – kaimelio vaikai buvo raginami mėtyti į ją akmenis ir įžeidinėti. Kotryna buvo vadinama „krikščione“ arba „ragana“.

„Atsiunčiu lobį, gerai juo rūpinkitės“

Kotrynos motinos draugė Anastazija kartu su kitais indėnais krikščionimis išvyko į Kanadą, į kaimelį, įkurtą jėzuitų: Šv. Pranciškaus Ksavero misiją pietiniame šv. Lauryno upės krante, priešais Monrealį. Kotryna troško prie jų prisijungti, kad galėtų laisvai išpažinti tikėjimą, dėl šio troškimo ji sulaukė palaikymo ir iš Lambervilio kunigo. Pasinaudodamas tuo, kad nebuvo senojo Kotrynos dėdės, misionierius išsiuntė ją kartu su dar dviem krikščionimis, o tėvui Freminui, Šv. Pranciškaus Ksavero misijos vyresniajam, parašė: „Aš jums atsiunčiu lobį, gerai juo rūpinkitės!” Sugrįžęs į kaimelį, dėdė sužinojo apie savo dukterėčios pabėgimą ir nusprendė tuoj pat ją pasivyti, bet jam tai nepavyko. Po ilgos kelionės Kotryna pasiekė savo tikslą. Pagaliau ji galėjo gyventi krikščioniškai,  išsilaisvinti iš visų ją kausčiusių grandinių. Pamačius koplyčią, Kotrynos akys pasruvo ašaromis: tai pirmas kartais, kai ji išvydo bažnyčią.

Kas labiausiai patinka Dievui

Tėvas Cholenekas netruko Kotryną priskirti prie neofitų, besiruošiančių Pirmajai Komunijai. Matydamas ypatingą jos uolumą ir žinodamas, su kokia meile ji rūpinasi ligoniais, prižiūri vaikus ar atlieka įvairiausias tarnystes, jis nepaisė taisyklės, pagal kurią naujai pakrikštytasis turi palaukti vienus metus prieš priimdamas Pirmąją Komuniją. 1676 m. Kalėdų dieną Kotryna pirmą kartą į savo tyrą širdį priėmė Tą, kurį mylėjo labiau už viską. Ilgą laiką ji liko viena bažnyčioje, dėkodama Jėzui. Jos užsidegimas augo diena iš dienos. Savo dienoraštyje tėvas Cholenekas pasižymėjo: „Nuo tos dienos Kotryna mums atrodė kitokia, ji buvo prisipildžiusi Dievo ir meilės Jam.“ Ji savęs klaus: „Kas mane pamokys, kas labiausiai patinka Dievui, kad galėčiau tai daryti?“ Bet, kaip liudijo misionieriai, jos didi vienybė su Dievu netrukdė atlikti kasdieniškus darbus; ji juos dirbo su dar didesne meile.

„Mano siela turi priklausyti vien Dievui“

Kalėdos – taip pat ir kasmetės medžioklės išvakarės. Irokėzams medžioklė – svarbi gyvenimo dalis, labai svarbus metų įvykis. Medžioklėje visas kaimas apsirūpina maistu. Nuo mėsos bei išdirbtų kailių kiekio priklauso, kiek pavyks išsimainyti ginklų ir maisto produktų su baltaisiais. Tai taip pat ir poilsio laikas. Moterims tai šventė. Be abejonės, tenka parnešti sumedžiotus gyvūnus ir paruošti kailius, bet pagavus nemenką grobį galima švęsti ir šokti, atsiduoti linksmybėms.

Kotrynai šis medžioklės periodas tapo išbandymu, nes reikėjo atsitraukti nuo bažnyčios, ji nebegalėjo švęsti šv. Mišių ir gauti sakramentų, taip pat sunku buvo dėl vyraujančios netvarkos. Vieną dieną vienas vyras į jutą įžengė labai pavargęs, nugriuvo ant pirmo čiužinio ir užmigo; o šis čiužinys buvo prie pat tos vietos, kur miegojo Kotryna. Kitą rytą šio vyro žmona pagalvojo, kad jie permiegojo; be to, ji pastebėjo, kad Kotryna dažnai viena išeina į mišką, o tai dar labiau sustiprino jos įtarimus. Ji apie tai papasakojo savo draugėms, o sugrįžusi į kaimelį, apie tai pranešė ir misionieriui. Šis apie tai paklausė Kotrynos. Mergina prisipažino, kad kiekvieną dieną ji viena miške melsdavosi Jėzui, kur buvo pasidariusi nedidelę maldos vietą su mediniu kryžiumi. Tai padėjo jai išvengti dykinėjimų, žaidimų ar beprasmių pokalbių su draugėmis. „Aš norėčiau, kad tai liktų paslaptyje, ir prašau to nesakyti kitoms moterims. Nesvarbu, jei jos mane įtarinės padarius kažką bloga. Mano siela turi priklausyti vien Dievui.“ Šie tvirti žodžiai įtikino tėvą Choleneką ją esant nekaltą. Jis patvirtino pavydžiai žmonai, kad jos įtarimai neturi pagrindo. Tačiau dar kurį laiką Kotryna buvo stebima, o šį pažeminimą ji, vienydamasi su Jėzumi Kristumi, aukojo Dievui.

Kai Kotrynai suėjo 23 metai, o tai jau viršijo vidutinį amžių, kada išteka irokėzų moterys, visos jos draugės ima ją dar labiau raginti ištekėti. O šios jaunos krikščionės skaistumas, persmelktas Dievo meilės, liko nežinomas. Kotryna liko nesuprasta ir jos draugai ėmė ją laikyti ekscentriška. Ji dėl to labai kentėjo, ypač kai Anastazija jai dėl to priekaištavo: „Neregėtas dalykas, kad mohaukų genties moteris neištekėtų! Reikia paklusti savo vyresniesiems. Be to, kas tave išlaikys? Būsi našta visiems, jei neištekėsi. Yra daug vaikinų, kurie norėtų tavo rankos.“ Bet jos sprendimas buvo nepakeičiamas: jos sužadėtinis – tai Kristus. Tėvas Cholenekas buvo labai sužavėtas tokio sprendimo, panašaus atvejo indėnų gentyse jis dar nebuvo regėjęs. Kotryna jėzuito paprašė duoti skaistumo įžadą. Matydamas, kad tai Dievo pasirinkta siela, jis sutiko. 1679 m. kovo 25 d. ta, kurią vadins „mohaukų lelija“, rimtai visa apsvarsčiusi savo širdyje davė amžiną skaistumo įžadą.

Mohaukų lelija

Kotryna pasišventė vargšams, ligoniams, pagyvenusiems žmonėms. Ant kaklo ji visada nešiojosi rožinį, kurį meldėsi basomis vaikščiodama po sniegą. Ji vis labiau apsimarino dėl savo tautos atsivertimo. Tėvas Cholenekas bandė bent šiek tiek apriboti jos asketizmą, bet labai greitai mergina atsidūrė prie mirties slenksčio: žiemą jai prasidėjo baisus kosulys, galvos skausmai ir pakilo aukšta temperatūra. Šios agonijos metu ji meldėsi ir kalbėjo visiems, kas troško ją išgirsti; o tokių buvo daugybė, visi buvo paliesti jos meilės. Didįjį antradienį į jos varganą trobelę buvo atneštas viatikas. Kitą rytą, 1680 m. balandžio 17 d., apsupta viso kaimelio, sušnabždėjusi „Jėzau! Marija! Aš jus myliu!”, 24 metų Kotryna prisijungė prie savo amžinojo Sužadėtinio! Tuoj pat jos raupų paženklintas veidas persikeitė, tapo lygus ir nepaprasto grožio.

Parengta pagal Tiberiados brolių medžiagą

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.