Šv. Kotryna Sienietė

Neretai mus žavi autentiškas šventųjų; kūrinys, pamilęs Kristų, jo artumo perkeistas, nelieka savo laikmečio apribotas, bet tampa Amžinybės žmogumi, kuris, amžiams bėgant, nepaliauja mums kalbėjęs, mus mokęs, įkvėpęs ir mylėjęs.

Šiuo metu Katalikų Bažnyčia yra paskelbusi 38 Bažnyčios Mokytojus (Doctores Ecclesiae). Tarp jų keturios moterys: šv. Teresė Avilietė, šv. Kotryna Sienietė, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė ir šv. Hildegarda. Iš jų tik viena yra pasaulietė – dominikonų tretininkė šv. Kotryna. Ji yra Bažnyčios Mokytoja, neturėjusi jokio akademinio teologinio pasirengimo ar vienuolinio ugdymo, tačiau jos veikalas Dialogas laikomas vienu svarbiausių mistinės teologijos tekstų. Šventosios teologinė išmintis buvo įgyta ne iš knygų, o per asmeninę mistinę Dievo patirtį ir maldą. Tai vadinama įlietąja išmintimi (sapientia infusa), tad šv. Kotryna – „Dievo išmokyta mokytoja“.

Kotryna gyveno XIV a. – didžiulių negandų pažymėtu laikotarpiu. Jos gimimo metais prasidėjo viena didžiausių pandemijų Europos istorijoje – juodoji mirtis nusinešė apie trečdalį žemyno gyventojų. Vyko Šimtametis karas ir Italijos miestų karai. Bažnyčia išgyveno gilią krizę, peraugusią į Vakarų Bažnyčios schizmą, trukusią beveik keturis dešimtmečius, kai vienu metu buvo net trys konkuruojančios popiežių ir antipopiežių linijos – Romoje, Avinjone, vėliau ir Pizoje. Tokiu laikotarpiu ypač reikėjo maloningos Dievo apvaizdos pagalbos – žmogaus, nešančio Dievo išmintį ir artumą.

Šventosios vaikystė ir jaunystė

Kotryna di Jakopo di Beninkaza (Caterina di Jacopo di Benincasa) gimė 1347 m. kovo 25 d., per Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventę – ir jos gyvenimas, panašiai kaip Marijos fiat, tapo visiško atsidavimo Dievo valiai ženklu. Kotryna buvo dvidešimt ketvirtoji iš 25 vaikų. Jos tėvas – pasiturintis vilnos dažytojas, liaudies atstovas mieste-valstybėje, kur giminių vaidai, klasių kova ir revoliucijos buvo kasdienybė.

Šiuolaikiniai Kotrynos gyvenimo tyrinėtojai susiduria ne su duomenų stoka, bet su užduotimi atskirti faktus nuo kultūriškai ir pragmatiškai sąlygotų mitų gausiuose šventosios mokinių liudijimuose, kuriuos jie pateikė siekdami skatinti jos kultą ir paspartinti kanonizaciją. Tai, ką žinome apie Kotrynos vaikystę, įausta į pamaldžią legendą, tačiau neabejotina tai, kad ji buvo žavi, atviro būdo mergaitė, savo pamaldumą reiškusi kūrybingai ir idealistiškai. Atkaklus savarankiškumas, tapęs jos gyvenimo bruožu, pasireiškė anksti, kaip ir intensyvi vidinė kova, kilusi susidūrus su maloniomis alternatyvomis griežtam gyvenimo būdui, kuriam ji jautėsi pašaukta. Artėjant metui, kai įprasta tekėti (XIV a. Italijoje tai reiškė ankstyvą paauglystę), joje lėtai, bet užtikrintai ir aiškiai išryškėjo neblėstanti aistra tiesai, troškimas pažinti dalykų esmę.

Dominikonų įtaka Kotrynos gyvenime buvo natūrali, nes šeima gyveno šių vienuolių bažnyčios ir vienuolyno papėdėje, mergaitė ten dažnai lankėsi. Sienoje aktyviai veikė ir dominikonų tretininkės (daugiausia našlės); ant savo baltų rūbų jos dėvėjo ilgą juodą apsiaustą, simbolizavusį jų pasišventimą ir atsiskyrimą nuo pasaulietiškų pramogų, tad buvo vadinamos apsiaustuotosiomis (mantellate). Būtent prie jų Kotryna prisijungė po sunkiai pasiektos pergalės – išsaugojusi apsisprendimą netekėti, nors šeima tam ilgai priešinosi. Kotrynos nuodėmklausys pal. Raimundas Kapujietis (Raimondo da Capua) vienoje svarbiausių šventosios biografijų – Legenda Maior – atskleidžia, kad ji Dievui pažadėjo skaistumą vos septynerių metų amžiaus. Būdama penkiolikos nusikirpo plaukus, tuo aiškiai parodydama tvirtą apsisprendimą netekėti. Sulaukusi šešiolikos buvo priimta į dominikonių tretininkių gretas.

Dominikonų tretininkė. Veikli ir mistinė meilė

Gavusi abitą Kotryna ėmė gyventi vienumoje, savo kambario tyloje, eidavo tik į Mišias. Tuo laikotarpiu išmoko skaityti. Kotrynos vienuma ir pasišventimas sužydėjo 1368 m., kai ji patyrė mistinę santuoką su Kristumi – visišką sielos vienybę su Dievu. Tuomet pajuto vidinę būtinybę vėl įsitraukti į šeimos gyvenimą ir atsiduoti ligonių bei vargšų tarnystei. Jos šventumo kelias persmelktas intensyvios maldos, atgailos ir pasninko. Iš meilės Kristui ir Bažnyčiai ji pasirinko radikalų asketizmą – itin mažai valgydavo ir miegodavo, kartu labai aktyviai dalyvaudama Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. Po mistinės santuokos Kotryna visą gyvenimą nešiojo tik jai matomą Kristaus dovanotą žiedą – vidinį ištikimybės jam ženklą. 1370 m. įvyko viena įspūdingiausių šventosios mistinių patirčių: Kristus paėmė jos širdį ir dovanojo jai savąją, taip įgalindamas savo sužadėtinę mylėti nebe žmogiška, bet sudievinta, jo Širdies meile.

Vienas Kotrynos dvasinės brandos bruožų – gebėjimas suburti didelę sekėjų grupę, „šauniąją draugiją“ (bella brigata). Ją sudarė įvairių visuomenės sluoksnių žmonės – jie lydėjo ją kelionėse, padėdavo rašyti laiškus, slaugyti ligonius. Visi drauge gilinosi į tikėjimą ir mokėsi visa širdimi mylėti Kristų ir Bažnyčią; buvo tarsi šeima: jos nariai vadino Kotryną „mama“, o ji juos – „brangiausiais vaikais“.

Sienoje ir visoje Italijoje augo socialinė ir politinė įtampa. Kotryna įsiterpdavo patarimu ir malda, kai tik matydavo, kad einama į kompromisus su tiesa. Ji buvo įsitikinusi, kad nutylėti tiesą yra nuodėmė, todėl ją sakydavo net tada, kai tai buvo pavojinga ar nepatogu.

1374 m. pavasarį Kotryna pirmą kartą nukeliavo į Florenciją. Manoma, kad ten ji sutiko savo būsimą nuodėmklausį ir dvasios vadovą pal. Raimundą, kurį vadino „tėvu ir sūnumi, duotu švelniosios Motinos Marijos“. Beveik visi šiuolaikiniai Kotrynos biografai laikosi nuomonės, kad šios kelionės tikslas buvo Dominikonų generalinės kapitulos noras ištirti jos tikėjimo tikrumą.

1375 m., lankydamasi Pizoje, šventoji gavo stigmas – jos vienybę su Kristaus Kančia liudijančius ženklus. Ji meldė Dievą, kad žaizdos nebūtų matomos kitiems; tik po jos mirties, pasak amžininkų, jos tapo visiems regimos.

Nuo to laiko Kotrynos pasiaukojanti, drąsi ir rūpestinga artimo meilė apėmė ir laiškų rašymą – jų išsaugota per 380. Ji beveik visada laiškus pradėdavo arba užbaigdavo nuoroda į Kristaus kraują: „Rašau Jums brangiausiuoju Dievo Sūnaus krauju…“ Kristaus kraujas Kotrynai simbolizavo Dievo meilės viršūnę, atpirkimą ir dvasinę gyvybę. Ji tikėjo, kad tik per Kristaus kraują žmogus gali atgauti dvasios laisvę ir drąsą, kurių taip reikėjo to meto susiskaldžiusiai Bažnyčiai. Kotrynos laiškai neretai itin griežti ir tiesmukiški, net rašant popiežiams, kardinolams ir karaliams. Ji nedvejodama juos barė už korupciją, neryžtingumą ar dvasinį aplaidumą ir ragino būti vyriškais bei nebijoti tiesos.

Kotryna mielai bendravo su nusikaltėliais ir nevilties apimtaisiais, grąžindama jų širdis Kristui. Vienas tokių atvejų – mirties bausme nuteistas jaunas politinis kalinys Nikolo (Niccolo di Tuldo). Ji sugrąžino jam tikėjimą ir viltį, net palydėjo į mirtį. Nuteistasis ėjo išpažinties ir priėmė Komuniją; mirtį pasitiko romiai, visiškai pasitikėdamas.

Vienybės mokytoja

Šv. Kotrynos Sienietės gyvenimo laikotarpiu Bažnyčią valdė popiežiai, rezidavę Avinjone, kol 1377 m. popiežius Grigalius XI, Kotrynai asmeniškai jį raginant, sugrįžo į Romą, taip užbaigdamas vadinamąją „Avinjono nelaisvę“. Po Grigaliaus XI, 1378 m., Romos liaudžiai primygtinai reikalaujant popiežiaus italo, siekiant užtikrinti, kad popiežystė vėl nepersikeltų į Prancūziją, buvo išrinktas Urbonas VI. Tačiau netrukus dalis kardinolų Avinjone išrinko antipopiežių Klemensą VII ir taip prasidėjo Didžioji Vakarų schizma. Kotryna Sienietė tvirtai palaikė Urboną VI, laikydama jį teisėtu popiežiumi. Jo prašymu net persikėlė į Romą, kad jam padėtų kovoti už Bažnyčios vienybę. Paskutiniuosius pusantrų savo gyvenimo metų šventoji praleido Romoje aktyviai rašydama laiškus Europos valdovams ir kardinolams ir juos ragindama palaikyti teisėtą popiežių.

Nuo 1380 m. pradžios Kotryna beveik nebegalėjo nei valgyti, nei gerti. Ji išgyveno tiek ekstazes, tiek varginančias demoniškas vizijas. Sukaupusi paskutines jėgas kas rytą eidavo į šv. Mišias prie šv. Petro kapo ir ten iki vakaro likdavo maldoje už brangiąją Kristaus Sužadėtinę – Bažnyčią. Ji meldėsi: „Amžinasis Dieve, priimk kaip atnašą mano gyvenimą šiame mistiniame kūne – Šventojoje Bažnyčioje. Aš neturiu ką paaukoti, išskyrus tai, ką Tu man esi davęs. Paimk tad mano širdį…“ Nuo vasario 26 d. ji jau buvo prikaustyta prie lovos. Balandžio 29 d., būdama Kristaus amžiaus, Kotryna sugrįžo į Tėvo namus.

Bažnyčios šventoji

1461 m. ji paskelbta šventąja, 1970 m. – Bažnyčios Mokytoja, nuo 1999 m. – Europos globėja. Galime klausti – kaip jauna, galimybių išsilavinimui neturėjusi Viduramžių moteris galėjo turėti tokį didelį autoritetą bei stulbinančią drąsą? Siela, pasiekusi mistinę vienybę su Dievu, apdovanojama dieviška išmintimi, remiasi Dievo stiprybe, liepsnoja Kristaus į žemę atnešta ugnimi. Didžiulę vidinę laisvę Kotrynai suteikė slėpiningi dangiškojo Tėvo žodžiai, kviečiantys visiškai pasitikėti juo ir gyventi vienybėje su juo: „Ar žinai, dukra, kas esi tu ir kas esu aš? Jei žinosi šiuos du dalykus, būsi palaiminta. Tu esi ta, kurios nėra; o aš esu Tas, kuris esu. Jei tavo sieloje bus toks pažinimas, priešas negalės tavęs apgauti ir tu išvengsi visų jo pinklių; niekada nesutiksi su niekuo, kas prieštarauja mano įsakymams, ir be vargo įgysi kiekvieną malonę, kiekvieną tiesą ir kiekvieną šviesą.“ Šv. Kotrynos raštai gali mus gydyti nuo pernelyg žmogiško, abejingai gailestingo Dievo įvaizdžio, padėdami užčiuopti mūsų Tėvo šventą reiklumą, jo gailestingumo antgamtiškumą, mus žadindami iš patogaus apsnūdimo, malonaus drungnumo, įkvėpdami ryžto būti tarp tų, kurie, Kristaus žodžiais, „jėga grobia Dangaus Karalystę“. Šie laikai panašūs į anuos karų, pandemijų, Bažnyčios krizės laikus, tad ir mums reikia didžių šventųjų – vilkimės ir melskime Tą, kuriam nėra negalimų dalykų.

Rafaelė Kriaučiūnaitė

• «
• »