01
10 /
2025
Meilė, gailestingumas bus mano pašaukimas. Supratau, kad jei Bažnyčia yra kūnas, sudėtas iš atskirų dalių, tai negali stigti Jai ir paties būtiniausio bei prakilniausio. Suvokiau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji Širdis liepsnoja meile…
Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė
Juozo Zikaro (1881–1944) darbo „Šventoji Teresėlė“ nuotrauka, ZA-345
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelis nėra įprastas leidiniui – jis nespalvotas. Reprodukuojamas atvaizdas – apie 1930-uosius metus daryta paveikslo „Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė“ nuotrauka, saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Ji publikuojama dėl keleto priežasčių. Pavaizduotoji – tikinčiųjų itin mylima basųjų karmeličių vienuolė šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė, dažniau vadinama tiesiog šv. Teresėle, kurios tikrasis vardas Teresė Marten (Thérèse Martin, 1873–1897). Šventoji gimė Normandijoje, Alansono (Alençon) mieste, 1873 m. sausio 2 d., buvo jauniausia iš devynių itin religingos Zelijos (Azélie Guérin, 1831–1877) ir Liudviko (Louis Martin, 1823–1894) Martenų šeimos vaikų, iš kurių užaugo tik penkios dukterys ir visos, tarsi įgyvendindamos tėvų jaunystės svajones, tapo vienuolėmis. Teresėlė buvo puspenktų metukų, kai nuo vėžio mirė mama. Po šito sukrėtimo ją labai prislėgė sesers Paulinos, kurią vadino mažąja mama, išėjimas (1882) į vienuolyną. Mergaitė ilgai ir rimtai sirgo, bet per 1883-ųjų Sekmines stebuklingu Mergelės Marijos veikimu pasveiko. Mistinio įvykio paženklintas ir Teresėlės dvasinis nušvitimas per 1886 m. Kalėdas, paskatinęs jos ankstyvą apsisprendimą stoti į Karmelio ordiną. Ten ji aktyviai veržėsi, net popiežiaus Leono XIII prašė duoti leidimą stoti į vienuolyną dėl per jauno amžiaus. Pagaliau penkiolikmetė 1888 m. balandžio 9 d. priimama į savojo Lizjė (Lisieux) miestelio Karmelį, kur jau gyveno dvi jos vyresnės seserys – Marija (ses. Švč. Širdies Marija) ir Paulina (ses. Jėzaus Agnietė). Vienuolyne naujokei tenka atlaikyti įvairius išbandymus, patirti žmogiško atšiaurumo, bet vìsa ji stengiasi priimti kaip galimybę nužemintai aukotis, melstis už žmones, už kunigus, ypač – misionierius. Ir, puoselėdama pasitikėjimą Dievu, vis ieško savojo – mažutėlių kelio – šventumo link. Pastangos – vaisingos.
Šiemet sukako 100 metų, kai popiežius Pijus XI 1925 m. gegužės 17 d. Teresę iš Lizjė kanonizavo. Liturginiame Bažnyčios kalendoriuje šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė minima spalio 1-ąją. Šventosios atvaizdu palydėti spalio mėnesiui skirtą „Magnificat“ maldynėlį dera ir dėl to, kad 1997 m. spalio 19 d. popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė Bažnyčios Mokytoja, beje, jauniausia iš Mokytojų. Be to, prieš 10 metų – 2015 m. spalio 18 d. – buvo kanonizuoti ir abu šv. Teresėlės tėvai Zelija ir Liudvikas Martenai.
Dar viena, tik kitokia priežastis, – viršelyje publikuojamą šventosios atvaizdą nutapė žymus Lietuvos skulptorius Juozas Zikaras (1981–1944). Tačiau kur dabar yra kūrinys – nežinia. Paveikslo užsakovas – kunigas, poetas, giesmių autorius Jurgis Tilvytis-Žalvarnis (1880–1931) – reiškė ypatingą pagarbą mažajai Teresei, taip vadinamai norint ją atskirti nuo kitos iškilios karmelitės, Bažnyčios Mokytojos Teresės Avilietės (1515–1582), kitaip – šv. Jėzaus Teresės. Žmonių gerbiamas marijonų vienuolis kunigas J. Tilvytis 1927 m. liepą buvo paskirtas marijonams pavestos Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektoriumi. Jis iš karto ėmė rūpintis, kad buvusi pijorų šventovė, carizmo laiku paversta cerkve, susigrąžintų katalikų šventovėms būdingą išvaizdą ir gyvą dvasinį gyvenimą. Tarp jo pirmųjų pastangų – ketinimas bažnyčioje įvesti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės ir šv. Kazimiero atlaidus; juos, paremdamas kunigo iniciatyvą, suteikė Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Kadangi bažnyčioje nebuvo šv. Teresėlės ir šv. Kazimiero atvaizdų, kun. J. Tilvytis paprašė savo bičiulį Juozą Zikarą juos nutapyti. Apie 1929 m. skulptorius atliko jam ne visai įprastą darbą – nutapė paveikslus. Naujasis paveikslas „Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė“ papuošė bažnyčios moterų pusės šoninio altoriaus antrąjį tarpsnį, o „Šv. Kazimieras“ – atitinkamai vyrų pusės altoriaus. Maldingumas šv. Teresėlei išreikštas ir tuo, kad Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčiai 1930 m. buvo nuliedintas jos vardo varpas. 1931 m. staiga mirė kun. J. Tilvytis, ir bažnyčios gražinimu, sielovada rūpinosi kiti kunigai marijonai. Kun. Stasys Mažeika 1944 m. likvidavo karo veiksmų padarytus pažeidimus, piliorius papuošė naujais paveikslais. Tačiau netrukus sovietų valdžia uždarė šiuos Dievo namus, sunaikino interjero įrangą, pastatas vėl tapo bažnyčia tik 1989 metais. Per sovietines pervartas minėti J. Zikaro paveikslai buvo prarasti. Gal kas nors iš skaitytojų atpažins šį šv. Teresėlės paveikslą?..
Jame Karmelio gėlelė (kaip dažnai vadinama šv. Teresėlė) pavaizduota įprastai, net šabloniškai – vienuolės karmelitės rūbais, prie širdies glaudžianti rožių apsuptą krucifiksą, ant kurio krinta spindulių srautas. Tokia ikonografija, kompozicijos modelis atpažįstami visame katalikiškame pasaulyje, jie kartoti ir tebekartojami milijonus kartų. Lietuvoje irgi turime daugybę analogiškų atvaizdų. Viršelio paveikslas – vienas ankstyvesnių šventosios temos altorinių kūrinių (ne reprodukcijų), nutapytas profesionalaus dailininko, nors, kaip ir daugelis kitų, tapiusių šv. Teresėlę, J. Zikaras naudojosi pirmavaizdžiu, sukurtu jos sesers Celinos – to paties Lizjė vienuolyno karmelitės ses. Švč. Veido Genovaitės. Nežinome, kas pasitarnavo vizualiu pavyzdžiu skulptoriui, greičiausiai tai buvo devocinis paveikslas ar paveikslėlis, kuriame reprodukuotas 1912 m. Celinos Marten (1869–1959) piešinys [1]. J. Zikaro paveikslas ir Celinos kurti Teresėlės atvaizdai – minėtas piešinys ar pagal jį su nedidelėmis korekcijomis 1913 m. ir 1925 m. nutapyti portretai, o taip pat ir skulptoriaus kolegos tapytojo Jono Mackevičiaus 1930 m. sukurtas šventosios atvaizdas, saugomas Kauno kunigų seminarijoje, turi bendrų bruožų. Visi išvardinti portretai (ir daug kitų) yra idealizuoti, sentimentaloki, tik J. Zikaro – mažiau. Skulptoriaus kūrinys pasižymi menine pagava. Galbūt kai kas jo paveiksle pasiges fizinio Teresėlės panašumo. Tačiau tai nebūtų priekaištas J. Zikarui, mat pasaulyje įsitvirtinęs Celinos sukurtas šv. Teresėlės atvaizdas – irgi korekcijų rezultatas, nukrypęs nuo tikrosios jos išvaizdos.
Gabi dailei kaip ir Teresėlė, bet jos beveik nesimokiusi, Celina buvo ir fotografė. Kai 1894 m. stojo į Lizjė karmeličių vienuolyną, kur vienuolystės keliu jau ėjo trys jos seserys, Celina atsinešė savo fotoaparatą. Ir būtent jos dėka išliko nemažai nuotraukų, užfiksavusių būsimą šventąją paskutiniaisiais gyvenimo metais. Iškankinta džiovos, vos dvidešimt ketverių Teresėlė mirė 1897 m. rugsėjo 30 d., bet sunkiai sirgdama ji sakė į dangų einanti ne ilsėtis, o daryti gera žemėje. Pirmosioms mirties metinėms buvo publikuoti būsimos šventosios autobiografiniai užrašai apie asmeninį tikėjimo kelią „Vienos sielos istorija“. Greitai ir plačiai sklido žinia apie kiekvienam suprantamą jos pasirinktą dvasinės kūdikystės kelią, grįstą silpnumu, paprastumu, mažumu ir pasitikėjimu. Kilo euforija dėl jos užtarimu tikinčiųjų patiriamų gausių malonių. Teresėlė smarkiai populiarėjo, žmonėms reikėjo jos atvaizdų. Pagal savo darytas nuotraukas Celina ryžosi kurti jos vaizdinį, piešė seserį, tačiau norėdama kuo tinkamiau (pačios supratimu) visuomenei pristatyti Teresėlę, dailino jos bruožus, keitė veido išraišką, dėl to retušavo ir nuotraukas. Toks padarytas gražios (nors grožio jai ir šiaip nestigo) ir meiliai pamaldžios Teresėlės įvaizdis buvo aprobuotas Bažnyčios ir priimtas žmonių, nors gerai pažinoję būsimą šventąją teigė jos neatpažįstantys. Tačiau šimtai tūkstančių celiniškųjų atvaizdų buvo atspausdinta, išplatinta ir tik XX a. II pusėje panorėta pažinti tikrąjį Kūdikėlio Jėzaus Teresės veidą. Vis dėlto kaip kanonas visam laikui įsitvirtino Celinos vaizduosenos ir ikonografijos modelis, juo, kaip minėta, naudojosi ir Juozas Zikaras, nutapydamas šventąją su kryžiumi, apsuptu rožių. Šiuo motyvu Celina apibendrino Teresėlės patirtį: jau gulėdama ligos patale šventoji meldėsi, dažnai rankose laikydama kryžių; rožių žiedlapiais ji glostė nukryžiuoto Išganytojo žaizdas, o nukritus keliems žiedlapiams prašė juos surinkti, numatydama savo pomirtinę misiją – siųsti rožių (malonių) lietų. Silpnesnis ar stipresnis, jis tęsiasi ligi šiol. Vienas šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės troškimų buvo tapti misioniere ir 1923 m. jis išsipildė – popiežius Pijus XI paskyrė ją misijų globėja. Ligi šiol tęsiasi 1994 m. prasidėjusi jos relikvijų piligrimystė, 2007 m. šv. Teresėlės relikvijos keliavo ir po Lietuvą.
Dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė
[1] https://archives.carmeldelisieux.fr
