01
06 /
2025
Birželis – pirmasis vasaros mėnuo – yra skiriamas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Šį mėnesį Visuotinis Romos kalendorius nenumato Marijos slėpiniui skirtų švenčių, tačiau dėl kasmet skirtingos Velykų datos ir kartu viso velykinio liturginio laikotarpio ciklo kaitos birželį dažnai (kaip ir šiais metais) išpuola viena arba dvi kilnojamos marijinės šventės. Šio birželio 9 d. švęsime Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos, privalomą minėjimą, o 28 d. pagerbsime Nekalčiausiąją Marijos Širdį (taip pat privalomas minėjimas).
Kristaus ir mūsų Motina
1964 m. lapkričio 21 d., užbaigdamas trečią Vatikano II susirinkimo sesiją, šv. Paulius VI nustebino daugumą, paskelbdamas Mergelę Mariją Bažnyčios Motina: „Įvertindami artimus ryšius, kuriais tarpusavyje yra susietos Marija ir Bažnyčia, Palaimintosios Mergelės garbei ir mūsų paguodai skelbiame Švenčiausiąją Mariją Bažnyčios Motina, tai yra visos krikščionių tautos – tiek tikinčiųjų, tiek ir ganytojų, kurie ją vadina meilingąja Motina. […] Šis glaudus mūsų dangiškosios Motinos ir žmonijos ryšys skatina mus nuolat ugdyti ir stiprinti tokį pasitikėjimą. Kad taptų verta Įsikūnijusio Žodžio Motina, Marija buvo Dievo apdovanota nuostabiomis bei didžiomis malonėmis. Vis dėlto ji yra mums artima. Ji, kaip ir mes, yra Adomo dukra, taigi mūsų sesuo dėl bendros žmogiškos prigimties.“ Šis titulas, kurį jau IV a. minėjo šv. Ambraziejus, žymi Susirinkimo troškimą, kad Marija būtų matoma kaip Bažnyčios narys. Iki tol mariologija stengėsi pabrėžti Marijai skirtas privilegijas bei jos dorybes. Tai, aišku, yra teisinga, tačiau taip kilo pavojus Dievo Motiną suprasti kaip su visa Dievo tauta nesusijusią asmenybę. Susirinkimas teisingai priminė, kad Marija yra kilniausias Bažnyčios narys, esanti tarp savo vaikų, turinti misiją Bažnyčioje kaip Motina, Užtarėja ir malonių Meldėja. Bažnyčia ir Marija neatsiejamai susietos. Abi yra mergelės ir motinos.
Bažnyčios Motinos votyvinės Mišios buvo patvirtintos 1975 m., o 2018 m., minint 160-ąsias Marijos apsireiškimo Lurde metines, popiežius Pranciškus įvedė šio titulo šventę, suteikdamas jai privalomo minėjimo statusą ir paskirdamas antrą Sekminių dieną.
Mišių Pradžios malda primena, kad nuo kryžiaus Jėzus suteikė Marijai misiją – būti jo mokinių Motina, Bažnyčios Motina: „Dieve, gailestingasis Tėve, ant kryžiaus prikaltas tavo Sūnus savo Gimdytoją, Švenčiausiąją Mergelę Mariją, paskyrė mūsų dvasine Motina; suteik malonę, kad jos meilės stiprinama Bažnyčios šeimyna diena iš dienos būtų vis gausesnė ir šventesnė ir visas tautas patrauktų į savo prieglobstį.“ Šventės skaitinys imamas iš Pradžios knygos pasakojimo apie Dievo pažadą nupuolusiems žmonėms atsiųsti Gelbėtoją, gimsiantį iš moters. Marija, pasak Bažnyčios Tėvų, yra naujoji Ieva, visų gyvųjų Motina, kuri pagimdė nuodėmės ir mirties Nugalėtoją. Kitas pasirenkamas skaitinys yra iš Apaštalų darbų, jis vėl mus grąžina į Aukštutinį kambarį, į mokinių tarpą ir pas kartu su jais ir už juos besimeldžiančią Motiną. Evangelija mus nukelia prie Jėzaus kryžiaus, kur šalia stovi jo Motina. Daugybės teologų ir šventųjų apmąstytas pasakojimas parodo, jog nuo dabar Marija ne vien Jėzaus Motina, bet visų jo mokinių Motina. Jos misija Bažnyčioje rūpintis jo mistinio Kūno nariais – kiekvienu iš mūsų. Kaip džiugu, kad tikėjimo kelionėje nesame vieni, bet turime mus mylinčią Motiną, kuri kartu yra ir tobuliausia Kristaus mokinė, visada pasirengusi patarti, padėti, užtarti.
„Marija šiame žemiškame gyvenime buvo tobulas Kristaus mokinio pavyzdys, visų dorybių veidrodis, savo elgesiu ji visiškai įgyvendino Jėzaus Kristaus skelbtuosius palaiminimus. Tad visa Bažnyčia įvairiose savo gyvenimo srityse ir aktyvioje veikloje teima iš Mergelės Dievo Gimdytojos pavyzdį, kaip reikia tobulai sekti Kristumi“ (Paulius VI).
Marijos Širdis – ištikimo mokinio ikona
1942 m. spalio 31 d., siaučiant Antrajam pasauliniam karui, popiežius Pijus XII paaukojo visą žmoniją Nekalčiausiai Marijos Širdžiai, taip atsiliepdamas į Dievo Motinos prašymą Fatimoje, o 1944 m. įrašė Nekaltosios Širdies šventę į visuotinį kalendorių, paskirdamas jai rugpjūčio 22 d., paskutinę Žolinės oktavos dieną. Po 1969 m. liturginės reformos ji atkelta į šeštadienį po Švenčiausios Jėzaus Širdies iškilmės (III šeštadienis po Sekminių), taip teologiškai pabrėžiant šių abiejų Širdžių ir Asmenų ryšį. Šventė turėjo žemiausią liturginį laipsnį – neprivalomo minėjimo, kol 2002 m. jai buvo suteiktas jau privalomo minėjimo statusas.
Dauguma savo tėvų ar senelių namuose esame matę nespalvotus Marijos ir Jėzaus Širdžių atvaizdus, kurie yra tokie savi ir mieli lietuviškajai katalikybei, tačiau Šventajame Rašte terminu širdis nusakoma ne tai, ką mes įsivaizduojame. Širdis, hebr. leb, (gr. kardia), žymi žmogaus centrą – vietą, kur vyksta svarbiausi apsisprendimai. Tai žmogaus vidaus gelmės, regimos vien Dievui. Kalbėdama apie žmogaus širdį, Biblija kalba apie tikrąjį asmens buvimą, buvimą tuo, kas jis iš tiesų yra. Tad kalbėdami apie Marijos Širdį mes kalbame apie šios Nazareto Mergelės gelminį apsisprendimą priklausyti Dievui ir nieko jam neatsakyti. Nekaltoji Širdis žymi tikėjimo tiesą, jog Marija nuo pat savo pradėjimo momento iki mirties nebuvo paliesta nei gimtosios, nei asmeninės nuodėmės, ji – Rojaus sodas, kuriame gyvena vien Dievas.
Žinoma, pamaldumas Marijos Širdžiai gimė ne 1944 m. Jau evangelistas Lukas, kuris Mariją pristato kaip tobulo Jėzaus mokinio ikoną, rašė: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19). Taip pat daugybė Viduramžių teologų ir mistikų aukštino Marijos Širdį kaip buveinę, kurioje nuo pat pirmosios akimirkos karaliavo vien Dievas. Liturginio Marijos Širdies kulto pradininkas yra šv. Jonas Eudas, kuris 1643 m. pirmąkart paminėjo Marijos Širdies šventę. 1855 m. Vatikanas leido švęsti Tyrosios Marijos Širdies šventę, tačiau neįrašydamas jos į liturginį kalendorių.
Nekalčiausios Širdies kultui svarbiausia yra įvykiai Fatimoje, kuomet 1917 m. trims piemenėliams apsireiškusi Dievo Motina kvietė visus glaustis prie jos Širdies kaip Dievo pergalės ženklo. Iš apsireiškimų Fatimoje gimė penkių pirmų mėnesio šeštadienių, skirtų Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai, praktika.
Privalomo minėjimo mišių Pradžios malda primena, jog Marijos Širdis yra Šventosios Dvasios buveinė ir meldžia, kad ir mūsų širdys tokios būtų: „Dieve, Nekalčiausioje Mergelės Marijos Širdyje parengęs tinkamą buveinę Šventajai Dvasiai, suteik malonę, kad ir mes, jos užtariami, galėtume tapti tavo garbės šventove.“ Pirmasis skaitinys iš pranašo Izaijo pasakoja apie Dievo malonėmis išpuoštą širdį, kuri moka džiūgauti ir garbinti Viešpatį: „Širdingai aš džiaugiuosi Viešpačiu, man siela džiūgaus Dievu manuoju, nes jis mane rengia išganymo rūbais, siaučia teisybės apsiaustu, kaip sužadėtinį šventiškai puošia, tarytum nuotaką vėriniais dabina.“ Evangelija kalba apie Jėzaus atradimą Šventykloje ir Motiną, kuri laiko visus įvykius ir žodžius savo širdyje, – tai yra viską svarsto tikėjimo šviesoje. To mokomi ir mes.
„Širdis Biblijos kalboje reiškia žmogiškosios egzistencijos centrą – proto, valios, jausmų ir juslių santalką, kur asmuo patiria savo vienybę ir randa vidinę kryptį. Tyra širdis, pasak Mt 5, 8, – tai širdis, kuri, remdamasi Dievu, yra visiškai pasiekusi vidinę vienybę ir todėl regi Dievą. Dėl to pamaldumas Nekalčiausiajai Marijos širdžiai yra artėjimas prie tokios širdies laikysenos, kur fiat – teesie tavo valia – tampa visos egzistencijos formavimo centru“ (Benediktas XVI).
Kun. Robertas Urbonavičius
