Šventosios šeimos kasdienybė Muriljo akimis

Žvelgdami į ispanų baroko dailininko Bartolomėjaus Estebano Muriljo (Bartolomé Estéban Murillo, 1617–1682) paveikslą „Šventoji Šeima Juozapo dirbtuvėje“, puošiantį šio mėnesio „Magnificat“ viršelį, tarsi matome šventųjų kasdienybę. Atvaizdo kompozicija sakralinį siužetą susieja su kasdienybės intymumu, būdingu Muriljo tapybai, ir kartu perteikia XVII a. katalikiškos Ispanijos vertybes: šeimos, darbo, nuolankumo ir dieviškos malonės svarbą.

Šis brandžiojo Muriljo kūrybos laikotarpio paveikslas glaudžiai siejasi su kitais Sevilijoje gimusio ir kūrusio tapytojo darbais. Dailininkas garsėjo gebėjimu savo kūriniuose derinti pamaldų sakralumą ir kasdienybės paprastumą. Paveikslas „Šventoji Šeima Juozapo dirbtuvėje“ artimas jo Madonų ir Šventosios Šeimos ciklams, kuriuose šventųjų figūros dažnai vaizduojamos buitinėse aplinkose, bet nepraranda sakralaus orumo. Mūsų aptariamo paveikslo veikėjų figūros gana lengvai atpažįstamos: ant žemės sėdi raudona tunika vilkinti ir sodriai geltona skara plaukus prisidengusi Švč. Mergelė Marija, greta jos stovintis tamsiai mėlyna tunika vilkintis bei geltonu apsiaustu persijuosęs šv. Juozapas ant rankų laiko Kūdikėlį Jėzų. Paveikslo dešinėje matomos sustatytos lentos ir ant žemės pabirusios medienos drožlės leidžia manyti, kad šeimos gyvenimo scena vaizduojama Juozapo darbo vietoje.

Šventosios Šeimos vaizdavimas dirbtuvėje simbolizuoja Įsikūnijimo teologiją – Dievas įžengia į kasdienį žmogaus pasaulį, pašventindamas paprastą buitį. Ant kėdės susirangiusi katė paveiksle papildo šią simboliką. Muriljas sąmoningai pasitelkia ją kaip švelnią buitišką detalę, priartinančią Šventosios Šeimos pasakojimą prie paveikslo žiūrovo kasdienės patirties. Tokia prieiga atitiko Tridento susirinkimo (1545–1563) nuostatas – sakralinis menas turėjo būti tikintiesiems aiškus, suprantamas ir emociškai paveikus, taip kreipdamas juos į nuoširdų pamaldumą bei tikėjimo tvirtumą kasdienybėje.

Paveikslo spalvų simbolika

Spalvų paletė paveiksle sąmoningai paprasta, bet simboliškai reikšminga. Muriljas pirmenybę teikia subtiliems toniniams perėjimams, kurie sukuria šilumos įspūdį, puikiai tinkantį Šventosios Šeimos kasdienybės scenai. Veikėjų figūras dailininkas išryškina pasitelkdamas šviesotamsos techniką, taip pabrėždamas svarbiausias atvaizdo detales. Regime iš kairės atvaizdo pusės sklindančią natūralią šviesą, kuri apšviečia Mergelę Mariją, Juozapą ir dirbtuvę. Tačiau drauge subtiliai įvedamas ir antrasis šviesos šaltinis – Kūdikėlis Jėzus. Paveikslo kompozicijoje kuriamas įspūdis, tarsi vaiskios šviesos pliūpsnis nuo Jėzaus apšviečia į jį tiesiamą Mergelės Marijos ranką ir veidą. Ši dieviška šviesa apima Šventąją Šeimą ir pabrėžia veikėjų tarpusavio ryšius.

Muriljo pasirinktos spalvos nėra atsitiktinės. Jų simbolinė reikšmė giliai įsišaknijusi katalikiškoje ikonografijoje. Raudona Mergelės Marijos tunikos spalva čia pirmiausia sietina ne su žmogiškąja Marijos prigimtimi, bet su meile ir atsidavimu. Raudona spalva pabrėžia ir jos, kaip motinos, santykį su Vaikeliu. Kartu ši spalva turi pranašišką potekstę: ji subtiliai nurodo būsimą Kristaus kančią, kuri net ir buitinėje scenoje primena jau žinomą išganymo istorijos trajektoriją. Sodriai geltonas Marijos galvos apdangalas atrodo beveik aukso spalvos, taip subtiliai primindamas jos ypatingą statusą – malonę tapti Dievo Motina. Kartu tai galima laikyti subtilia užuomina į Marijos, kaip Dangaus Karalienės, orumą be atviros didybės. Dengti plaukai atitinka ir ankstyvųjų Naujųjų laikų pamaldumo bei kuklumo normas, pabrėždami Marijos nuolankumą ir tarsi iliustruodami Evangelijos pagal Luką žodžius: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).

Juozapo išaukštinimas

Šv. Juozapo vaizdavimas šiame paveiksle itin vertas dėmesio. Evangelijose Juozapo profesija paminėta tik kartą – Evangelijoje pagal Matą apie Jėzų klausiama: „Argi jis ne dailidės sūnus?!“ (Mt 13, 55). Graikiškas Šventojo Rašto žodis teknon, tradiciškai verčiamas kaip dailidė, iš tiesų yra apibendrinantis – taip gali būti vadinamas bet koks amatininkas, gaminantis dirbinius iš įvairių medžiagų. Visgi dar ankstyvosios krikščionybės tradicijoje nusistovėjo aiškinimas, kad Juozapas buvo dailidė. Šv. Justinas (~100–165) rašė, kad Jėzus (kaip ir Juozapas) gamino jungus bei noragus.

Ilgą laiką šv. Juozapas buvo tarsi nuošalėje. Ankstyviausi įrašai apie oficialų šv. Juozapo gerbimą mus pasiekia iš IX a., kai jis įvardijamas kaip Jėzaus globėjas ar auklėtojas. Po Tridento susirinkimo šv. Juozapo gerbimas smarkiai išaugo. Mato evangelijoje sakoma, kad Juozapas, būdamas teisus žmogus, sapne išvydęs Viešpaties angelą nedvejodamas pasielgė taip, kaip nurodyta (plg. Mt 1, 19–25). Potridentinėje Bažnyčioje šv. Juozapas išaukštintas kaip tylus ir klusnus dorybės pavyzdys, Dievo valią priėmęs tikintysis bei ištikimas sutuoktinis, prisiėmęs tėvišką atsakomybę už Sūnų. 1621 m. popiežius Grigalius XV kovo 19-ąją paskelbė privaloma švente, skirta galingiausiam ir nuolankiausiam Bažnyčios šventajam – šv. Juozapui. (Šv. Juozapo Darbininko minėjimą gegužės 1 d. į Bažnyčios kalendorių 1955 m. įtraukė popiežius Pijus XII – red. past.) Popiežiui Grigaliui XV kanonizavus pamaldumą šv. Juozapui itin skatinusią Teresę Avilietę, šv. Juozapo kultas Ispanijoje pamažu stiprėjo – Juozapas tapo idealiu krikščionio vyro, tėvo ir darbininko pavyzdžiu. Tad Bartolomėjus Estebanas Muriljas jo amatą paveiksle akcentuoja ne veltui. Dailininkas Juozapą vaizduoja kaip aktyvų, rūpestingą ir darbštų šeimos globėją – būtent jis laiko iškėlęs Kūdikėlį Jėzų. Šiame paveiksle Juozapas yra toks pat svarbus išganymo istorijos dalyvis kaip ir Mergelė Marija, jie abu su Kūdikėliu tarsi sudaro „žemiškąją trejybę“.

Šį šv. Juozapo vaidmenį dailininkas pabrėžia ir spalvomis. Tamsiai mėlyna Juozapo tunikos spalva siejama su ištikimybe ir pastovumu, dvasine branda ir apmąstytu tikėjimu. Geltonas, beveik rusvas Juozapo apsiaustas suteikia figūrai orumo ir pabrėžia tėvišką autoritetą. Mėlynos ir geltonos spalvų derinys simboliškai susieja žemišką darbą ir dvasinę atsakomybę. Ant kėdės, pavaizduotos dešiniajame paveikslo kampe, tupinti katė galėtų būti netiesioginė aliuzija į Juozapo, kaip šeimos ir namų sergėtojo, vaidmenį. Tad nors šv. Juozapo figūra šiame paveiksle lieka tamsiausia, atvaizdo spalvos ir simboliai tylomis jį išaukština kaip idealų krikščionio darbininko ir tėvo pavyzdį.

Dr. Tomas Riklius

 

• «