Vitražas „Jėzaus krikštas“ iš Žuanji Šv. Jono bažnyčios

01
01 /
2019

Jėzaus Krikšto šventė, minima sekmadienį po sausio 6 d., užbaigia Kalėdų ciklą ir kartu su Išminčių aplankymu bei pirmuoju Jėzaus stebuklu Kanos vestuvėse primena tris Epifanijos, arba Apsireiškimo, momentus. Jėzus po truputį atsiskleidžia kaip Dievas, pasilenkęs prie žmonių. Krikštas Jordane apreiškia žmonijai skirtą išganymą.

„Magnificat“ viršelyje regime vitražą, kuris mūsų dėmesį sutelkia į Jėzaus Krikštą. Jį galėtume pamatyti bažnyčioje, pastatytoje XIII a. Prancūzijoje, aukštai ant Žuanji miestelio kalvos, ir pavadintoje šv. Jono vardu. Bažnyčia savo veidą keitė ne kartą, o šie renesansiniai vitražai, kurių fragmentą matome, ją papuošė XVI a. Bažnyčia gali vertai didžiuotis, kad čia savo širdies įkarščiu su Viešpačiu dalijosi vienas didžiausių gailestingumo apaštalų – šv. Vincentas Paulietis. Mat ji stovėjo visai šalia Gondi rūmų, o jų šeimoje Vincentas Paulietis dirbo kaip vaikų auklėtojas. Gondi šeimos – Filipo Emanuelio ir jo žmonos Margaritos de Soli – padedamas ir remiamas, jis galėjo vis labiau atsiduoti tarnystei vargšams, įtraukdamas net turtinguosius – 1617 m. Lione įsteigė Gailestingųjų ponių draugiją. Melsdamasis šioje bažnyčioje turbūt kėlė akis ir į Joną Krikštytoją.

Jėzaus pirmtakui jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo teikiamas ypatingas dėmesys. Birželio 24 d. švenčiame tik jo vienintelio, be Jėzaus ir jo Motinos Marijos, gimimo dieną. Mat jis dar negimęs buvo kupinas Šventosios Dvasios ir atpažino Išganytoją, šoktelėdamas motinos įsčiose. Ne veltui „Aukso legendoje“ jam priskiriama tiek daug epitetų: „Vadinant jį pranašu, nurodomas Jono išskirtinis pažinimas, vadinant Sužadėtinio draugu – išskirtinė meilė, vadinant degančiu žibintu – išskirtinis šventumas, vadinant angelu – išskirtinė skaistybė, vadinant balsu – išskirtinis nusižeminimas, vadinant Eliju – išskirtinis įkarštis, vadinant krikštytoju – nepaprasta išskirtinė pagarba, vadinant šaukliu – išskirtinis pamokslavimas, vadinant pirmtaku – išskirtinis parengimas.“

Trūkstant duomenų apie aptariamo vitražo autorių ir sukūrimo aplinkybes, daugiau mąstysime apie tai, kaip meninei tradicijai pavyko perduoti Jėzaus Krikšto slėpinį. Mūsų matomas vitražas – tik viena iš degančios širdies formoje pavaizduotų scenų. Greta regime Joną Krikštytoją, mokantį ir raginantį ne tik atsiversti, bet ir savo perkeistu gyvenimu duoti tikrų atsivertimo vaisių. Virš jų – Dievas Tėvas, žvelgiantis į besikrikštijantį Jėzų ir jį laiminantis. Abipus, atskiruose langeliuose, ryškiai raudoname fone pavaizduoti keturi angelai.

Nors Jėzaus Širdies kultas pradės skleistis tik nuo XVII a. Prancūzijoje, šv. Marijai Margaritai Alakok gavus apreiškimus, tačiau šioje šv. Jono vardu tituluotoje bažnyčioje degančios širdies forma pasirinkta neatsitiktinai. Trys liepsnojančios širdys primena ne tik per krikštą apreikštą Švč. Trejybę ir jos meilės slėpinį, bet ir leidžia mąstyti apie Jėzaus širdį, prie kurios prigludęs per Paskutinę vakarienę sėdėjo šv. Jonas, arba jo regėtą atvertą ant kryžiaus Jėzaus širdį, iš kurios ištekėjęs vanduo ir kraujas bei vėliau vykęs Prisikėlimas atbaigė krikšto slėpinį, pradėtą Jordane.

Šiame vitraže Jonas Krikštytojas pavaizduotas priėmęs savąją misiją ir krikštijantis ant vieno kelio Jordano vandenyje nuolankiai priklaupusį, rankas ant krūtinės sukryžiavusį Jėzų. Jonas, apsivilkęs kupranugario vilnų apdaru, apsisiautęs raudona mantija – spalva simbolizuoja jo būsimą kankinystę, – laiko vėliavą, kurios kotas baigiasi kryželiu, o vėliavoje užrašyti jo ištarti žodžiai: „Ecce Agnus Dei“ – „Štai Dievo avinėlis.“ (Jn 1, 29)

Evangelistas Matas taip aprašo Jėzaus krikštą: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mt 3,16–17)

Pavaizduotas balandis nusileidžia ne tik prasivėrus dangui, bet ir iš ryškiai raudono sūkurio ir primena Jono Krikštytojo žodžius: „Aš jus krikštiju vandeniu atsivertimui, bet po manęs ateis galingesnis už mane. […] Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.“ (Mt 3, 11) Beje, įdomu, kad vitražo forma taip pat primena ir dumples, kurios buvo naudojamos orą ugniai įpūsti. Dievo dvasia, kūrimo metu dvelkusi viršum vandenų, per Jėzaus krikštą įgauna konkretų balandžio pavidalą ir nusileidžia ant Jo. Balandis yra išorinis elementas, kuris Jėzaus krikštą susieja ne tik su Jordano vandeniu, bet ir su dangumi, Dievo veiksmu. Aukščiau tokioje pačioje degančioje širdyje esantis vitražas vaizduoja laiminantį Dievą Tėvą ir primena Jo ištarmę, kuri yra tarsi antrosios psalmės aidas: „Viešpats man tarė: „Tu esi mano sūnus, šiandien aš Tave pagimdžiau.“ (Ps 2, 7)

Pirmoji frazės dalis jungiama su žodžiais iš Izaijo pranašystės apie Viešpaties tarno pašaukimą: „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, – mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo Dvasia, kad neštų tautoms teisingumą.“ ( Iz 42, 1) Taip Dievo Tėvo lūpomis Jėzus apreiškiamas kaip karalius ir Mesijas, patvirtinama Dievo ištikimybė savo pažadams.

Pats žodis krikštas (graikiškai baptizein) reiškia panardinimą. Apsivalymas, apsiplovimas vandeniu – tai savotiškas grįžimas į motinos įsčių vandenis, gimimas iš naujo, gilus vidinis apsivalymas, atgaila. Krikštas turi tiesioginį ryšį su Viešpaties mirtimi. Mirtį simbolizuoja vanduo – pirmapradžio chaoso, tvano, Raudonosios jūros vaizdiniai. Kai kuriose Jėzaus krikšto ikonose Rytų Bažnyčia vandenį vaizduoja kaip skystą kapą, tamsų urvą, nurodantį požeminį pasaulį, pragarą. Panirdamas Jordano vandenyse, Jėzus nužengia į pačią giliausią žmogišką prigimtį. Gal ir neatsitiktinai vieta, kurioje Jėzus krikštijosi, yra žemiausia pagal jūros lygį visoje žemėje. Šventajame Rašte Jordanas minimas daugybę kartų. Jėzaus Kristaus krikštas tarsi apima tuos reikšmingus išganymo istorijai įvykius, nutikusius prie Jordano upės. Negali neprisiminti Išrinktosios tautos klajonių dykumoje pabaigos, kai Jozuė, prasiskyrus vandenims, perveda juos per Jordaną į Pažadėtąją žemę, tekančią pienu ir medumi (žr. Joz 3, 13–17). Matydama šio įvykio ryšį su krikštu, ankstyvoji Bažnyčia ką tik pakrikštytiesiems duodavo pieno ir medaus, tuo užtikrindama, kad jie yra įvedami į dvasinę Pažado žemę. Reikšminga yra ir Naamano siro istorija. Jį pranašas Eliziejus kviečia pasinerti septynis kartus Jordano vandenyse, kad būtų apvalytas nuo raupsų (žr. 2 Kar 5, 1–15). Būtent prie Jordano upės Eliziejus mato Eliją pakylant į dangų ir prašo dvigubos jo dvasios galios (žr. 2 Kar 2, 1–15). Jordanas – natūrali siena tarp genčių ir patogus šaltinis karšto klimato zonoje (jūrą nuo Jordano krantų skiria kalvos). Tačiau visa, kas gyva Jordane, yra pasmerkta mirčiai. Jordano vanduo įteka į Negyvąją jūrą – itin druskingą vandens telkinį, kuris, pasak Biblijos, susiformavo sunaikintųjų Sodomos ir Gomoros vietoje. Ortodoksų giesmėse, primenant, kad, Jėzui krikštijantis, vaga apsisuko, nurodoma į tai, jog po Jėzaus Krikšto judėjimas iš gyvybės į mirtį pasikeitė judėjimu iš mirties į gyvybę. Savo krikštu Jėzus pašventina visus vandenis. Šiame vitraže atsisakyta pernelyg išryškinto Jordano vaizdavimo. Vandens jame taip pat nedaug, tik iki Jėzaus kulkšnių. Tačiau viena detalė vis tiek nurodo į Jėzaus pasinėrimą mirtyje. Tai sukryžiuotos ant krūtinės rankos, kurios reiškia ne tik nuolankų nusižeminimą, bet primena ir mirtį. Kaip kontrastas, Jonas Krikštytojas pavaizduotas priklaupęs ant ryškios žalios pievelės, simbolizuojančios gyvenimą ir Dievo rūpestį: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja. Leidžia man atilsėti paversmy.“ (Ps 22, 1–2)

Pirmaisiais amžiai krikštyta visiškai panardinant. Tačiau ilgainiui, patogumo sumetimais, toks krikštas po truputėlį pakeistas krikštu užpilant vandenį ant galvos. Pasikeitusi liturginių apeigų forma nuo XIV a. atsispindėjo ir mene. Šiame atvaizde matome Joną, krikštijantį Jėzų pilant vandenį iš kriauklės. Kai kuriuose ankstyvuose atvaizdavimuose vanduo teka taip pat ir nuo kalnų ar iš balandžio snapo. Kriauklė užpilant vandenį ant galvos buvo ne tik patogus indas, bet ir prasmingas krikščioniškas simbolis. Ji buvo siejama su Jėzaus gimimu iš Šventosios Dvasios. Tikėta, kad geldelė išplaukia į jūros paviršių, atsiveria, kad ją aplankytų saulės, mėnulio spindulys, žaibas ar apvaisinančios rasos lašelis. Geldelei užsivėrus, jos gelmėse ima formuotis perlas. Viename IX a. rankraštyje rašoma, kad, norėdami rasti kriauklę su perlu, žvejai pritvirtindavo prie virvės agatą. Ir tuoj pat paaiškinama: „Agatas, kuris padeda surasti perlą, turėtų būti palyginamas su Jonu Krikštytoju: jis mums parodė brangiausią perlą, Viešpatį Jėzų. […] Tai – tikrasis perlas: jei tu, žmogau, nori jį atrasti, eik, parduok viską, ką turi; atiduok pinigus vargšams ir jį įrasi.“

Bizantiškoje tradicijoje krikšto ikonose Jėzus dažnai vaizduojamas nuogas. Jį šiek tiek pridengia Jordano vandenys, tačiau juslus kūniškumas niekada nebuvo pabrėžiamas. Renesanso dailėje susitelkus į kūno vaizdavimą atsirado būtinybė Jėzaus kūną pridengti. Čia matome, kad Jėzus drabužius tik užsimetęs: mėlyną – ant pečių ir violetinį – ant klubų. Violetinė spalva gaunama sumaišius mėlyną ir raudoną. Šios Jėzaus drabužiams vaizduoti dažnai naudojamos spalvos išreiškia jo žmogiškumą ir dievystę. Violetinė liturgijoje ilgainiui įgavo ir atgailos, pasirengimo svarbiausiems išganymo slėpiniams prasmę.

Šiame vitraže matome angelą, laikantį rožinę tuniką. Angelai Jėzaus Krikšto atvaizduose aptinkami nuo V a. Bizantiškoje tradicijoje jie vaizduojami besilenkiantys Jėzui, rankas prisidengę tunikos kraštu arba audeklu – liturginiu, iš bizantiško ceremonialo perimtu pagarbos šventenybei ženklu. Vakarų krikščionybėje šis gestas įgauna naujų prasmių – angelai vaizduojami paslaugiai laikantys Jėzaus drabužius. Tai taip pat ir nuoroda į naują drabužį, kurį gauna kiekvienas pakrikštytasis. Tradicija sako, kad pirmieji žmonės nebuvo nuogi – jie buvo aprengti šviesa (hebrajiškai or), kuri leido būti perregimiems bendrystėje, meilėje ir džiaugsme. Po nuodėmės, praradus šį drabužį, jis buvo pakeistas kailiais (hebrajiškai hor). Rožinis drabužis angelo rankose primena aušrą, būsimą perkeitimą Jėzaus priskėlimu, kuriuo Jis vėl grąžina Adomo šviesos rūbą. Gal ne veltui tuoj po Jėzaus krikšto evangelistas Lukas pateikia Jėzaus kilmės knygą, kurią veda iki Adomo. Jėzus yra naujasis, iš Dievo gimęs Adomas, naujosios žmonijos galva.

Susitapatindamas su visa žmonija, į Jordano vandenis Jėzus atneša kiekvieną iš mūsų – ne tik kad nuvalytų širdį, bet ir pripildytų įstabiausiu lobiu – paties Dievo buvimu. Padovanoja didžiausią dovaną – kaskart krikštijant vėl ir vėl prasiveriantį dangų, nužengiančią Šventąją Dvasią ir Dievo Tėvo balsą, kiekvienam iš mūsų sakantį: „Tu esi mano mylimasis vaikas.“

Jolanta Stupelytė

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.