01
11 /
2017
Šventasis Raštas išsiskiria iš kitų knygų įvairiais bruožais. Vienas jų yra autorystė. Prie Šventojo Rašto atsiradimo, nekalbant plačiau apie patį Dievą, darbavosi maždaug 50 skirtingų žmonių. Jie gyveno daugmaž 1400 metų laikotarpiu (nuo XII a. prieš Kritų iki I–II a. po Kristaus) ir buvo skirtingų profesijų. Štai Mozė buvo teisininkas, Juozuė – karys, Dovydas ir Saliamonas karaliavo, Amosas ganė bandas, Petras buvo žvejys, Matas rinko muitą, Lukas gydė, Paulius pamokslavo etc. Visa tai – savaime suprantama – paveikė jų kūrybą. Pavyzdžiui, už Izaijo knygos teksto slypi studijų ragavę žmonės, o Amoso knyga parašyta rašytojo, nelabai susijusio su mokslu. Tačiau ne šičia slypi esminė daugialypės Biblijos autorystės problema. Jos šerdį sudaro kas kita – būtent biblinių tekstų vidiniai prieštaravimai. Pavyzdžiui, kur buvo paskelbti vadinamieji Jėzaus Kristaus palaiminimai (Mt 5, 3–12; Lk 6, 20–23): ant kalno, kaip rašoma Evangelijoje pagal Matą (5, 1–2), ar vis dėlto lygumoje – kaip rašoma Evangelijoje pagal Luką (6, 17–19)? Iš tikrųjų – kurgi? Į šį ir panašius klausimus atsako arba bent jau iš dalies bando atsakyti vadinamoji biblinė komparatyvistika, kuri ir užsiima Šventojo Rašto tekstų lyginamąja analize. Ši biblinės egzegezės šaka labai naudinga. Štai vienas pavyzdys – apie maldą „Tėve mūsų“.
Naujajame Testamente, kaip žinia, aptinkamos dvi Tėve mūsų maldos versijos. Viena Evangelijoje pagal Matą (6, 9–13), kita – Evangelijoje pagal Luką (11, 2–4). Jų panašumai ir skirtumai pastebimi net plika akimi. Pirmos kanoninės Evangelijos tekstas yra ilgesnis, trečios – trumpesnis. Atitinkamai pirmas sudarytas iš 57, antras iš 38 žodžių (skaičiuota autoriaus pagal 1993 metų Nestle-Aland, Novum Testamentum Graece, 27-ąją laidą). Mato variante į Dievą kreipiamasi Tėve mūsų (6, 9), tuo tarpu Luko tik Tėve (11, 2). Mato Jėzus moko pateikti Dievui septynis prašymus: vardo (6, 9), karalystės (6, 10a), valios (6, 10b), duonos (6, 11), atleidimo (6, 12), gundymo (6, 13a) ir apsaugos (6, 13b), o Luko Kristus pasitenkina tik penkiais: vardo (11, 2a), karalystės (11, 2b), duonos (11, 3), atleidimo (11, 4a) ir apsaugos (11, 4b). Mato tekste prašoma duonos tik šiandienai (6, 11), pas Luką žvelgiama į ateitį – kasdien (11, 3). Aišku šį skirtumų sąrašą galima būtų tęsti, ypač remiantis graikišku Naujojo Testamento tekstu. Bet ne toks šio straipsnio tikslas. Jame, kaip jau buvo minėta anksčiau, norima parodyti komparatyvinio Šventojo Rašto skaitymo naudingumą, nes, kaip mokė prancūzų filosofas Renė Dekartas (René Descartes, 1596–1650), tiesa pažįstama per reiškinių sugretinimą. Kažkas panašaus pasakytina apie Šventąjį Raštą: jo ištraukų sulyginimas pasitarnauja jų prasmės atskleidimui.
Krikščionybės maldų malda – tiek Mato (6, 9), tiek Luko (11, 2) Evangelijose prasideda kreipiniu Tėve. Tokį epitetą priskirdavo Dievui jau Senojo Testamento autoriai. Vienas iš pavyzdžių aptinkamas Izaijo knygoje (63, 15–17), vadinamoje Senojo Testamento Tėve mūsų maldoje: „<…> tu, VIEŠPATIE, mūsų tėvas <…>“ (Iz 63, 16).
Pirmiausia tai atskleidžia, kad Jėzus Kristus gerai pažino savo tautos šventųjų raštus (plg. Jn 7, 15). Bet, kita vertus, Jis šioje srityje neturi jokios pirmenybės. Jėzus nebuvo tas, kaip kartais klaidingai teigiama, kuris pirmasis išdrįso Dievą praminti mūsų Tėvo vardu. O gaila! Juk tai galėtų būti gražus argumentas Naujojo Testamento pranašumui parodyti, ypač diskurso su išrinktosios tautos teologais atveju.
Aišku, aukščiau cituotas pranašo Izaijo knygos fragmentas turi chronologinį pranašumą. Jis datuojamas maždaug VI–V a. prieš Kristų, tad jokiu būdu negali būti vėlesnis negu Dievo Sūnaus įsikūnijimas, įvykęs daugmaž paskutiniais Erodo Didžiojo valdymo metais (37–4 m. pr. Kr.).
Vis dėlto nereikėtų šiuo atveju skubėti pasiduoti teologiniam pesimizmui. Naujajame Testamente, kaip jau buvo sakyta, aptinkami du Tėve mūsų maldos variantai. Mato tekstas prasideda Tėve mūsų (6, 9) žodžiais, o Luko – Tėve (11, 2). Žvelgiant į šiuos fragmentus vien istoriko akimis, kyla daug įvairių klausimų, kaip antai: kodėl yra šitaip? kuris variantas archajiškesnis? ar tai Matas papildė Luko ištrauką? o gal tai Lukas sutrumpino Mato perikopę? etc.
Į šiuos ir panašius klausimus krikščionybės istorijoje buvo bandoma atsakyti įvairiai. Tačiau keturios hipotezės tapo klasikinėmis. Anot pirmo spėjimo šalininkų, Jėzus pateikė savo mokiniams dvi skirtingas versijas. Pasak antros tezės atstovų, Matas užrašė originalą, kurį Lukas vėliau sutrumpino. Tretieji tvirtina, kad originalas priklauso Lukui, o Matas jį išplėtė. Na, ir ketvirtoji grupė mokslininkų teigia, kad abu fragmentai yra dvi skirtingos archainės šios maldos formos, išėjusios iš Jėzaus lūpų.
Kad ir kaip ten būtų, vienas dalykas yra tikras. Nūdienos biblistika kol kas neturi galutinio atsakymo į keliamus klausimus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad vieną gražią dieną nebus kitaip.
Tai buvo istorinis lygmuo. Teologiniame lygmenyje maldų maldos skirtumų klausimas įgyja visiškai kitokią perspektyvą. Ten, kur istorinė problemos traktuotė užstringa, teologija klesti. Skirtumai biblistui-istorikui kliudo, biblistui-teologui padeda.
Mato Tėve mūsų kreipinys primena, kad visi žmonės kyla iš vieno Dievo ir yra tarpusavyje broliai ir seserys. Taigi Evangelijos pagal Matą variantas pasižymi antropologiniu universaliu pobūdžiu. Jis atspindi tai, kas pasakoma Pradžios knygoje apie žmogų. Kiekvienas individas, nepaisant jo lyties, odos spalvos ar tautybės, yra sukurtas pagal Dievo paveikslą: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.“ (1, 27)
Tuo tarpu paprastas Luko Tėve akcentuoja labiau žmogiškos būtybės personalinę perspektyvą. Žmogus yra kolektyvinis vienetas, priklauso šeimai, giminei, tautai etc. Tačiau visame tame neišnyksta kaip individas. Jis yra nepakartojamas ir visiškai originalus. Jis yra tikrasis Aš, gyvenantis santykyje su kitų Tu.
Bet ne tik. Šitas pavienis Luko Tėve pasižymi ne tik antropologiniu pobūdžiu. Jis taip pat turi didelį kristologinį krūvį ir padeda suprasti Jėzaus Kristaus paskelbtą naujovę. Visuose Senojo Testamento tekstuose, kuriuose kalbama apie Dievą Tėvą, paprastai akcentuojama, kad Jis esąs tam tikro kolektyvo tėvas: „<…> tu, VIEŠPATIE, mūsų tėvas <…>“ (Iz 63, 16). Mato maldų maldos variantas kaip tik ir atspindi panašią situaciją. Tik Luko ištrauka išsiskiria. Ir tai sudaro Jėzaus Evangelijos esminį novum. Su Dievu galima bendrauti be jokių tarpininkų ir bendrininkų. Tiesiogiai ir betarpiškai. Aišku, tie pirmieji yra svarbūs ir reikalingi, bet nuo Dievo Sūnaus įsikūnijimo tiesioginis ir asmeninis santykis su Dievu įgavo visiškai kitokią perspektyvą ir perėjo į visiškai kitokį kokybinį lygmenį. O visa tai suprasti padeda kaip tik komparatyvistinis Šventojo Rašto skaitymas.
Kun. bib. teol. dr. Danielius Dikevičius,
Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarija
