Taip vadinasi „Magnificat“ viršelyje publikuojamas paveikslas[1] . Jo autorius – ankstyvojo italų baroko atstovas Domenikas Fetis (Domenico Fetti) – gimė Romoje 1588 arba 1589 m. mažai žinomo tapytojo Pjetro Fečio (Pietro Fetti) šeimoje. Iš tėvo perimtus tapybos įgūdžius jis tobulino pas tuo metu žymų Romos dailininką Liudoviką Čigolį (Ludovico Cigoli, 1559–1613). Domenikui puikiai sekėsi, Fečio vardas išgarsėjo už Romos ribų, todėl dirbti į savo dvarą jį

Šventasis Grigalius gimė Romoje apie 540 m. Turtinga patricijų giminė, iš kurios jis kilo, jau buvo dovanojusi du popiežius: Feliksą III (483–492 m.), Grigaliaus proprosenelį, ir Agapetą I (535–536 m.). Iškilius krikščioniškus jausmus jam savo pavyzdžiu įskiepijo tėvai Gordijanas ir Silvija, šiandien abu gerbiami kaip šventieji, bei dvi tetos iš tėvo pusės, Emilijana ir Tarsilija, gyvenusios jų name kaip pašvęstosios mergelės, įsitraukusios į bendrą

Evangelijoje pagal Luką randame nemažai pasakojimų apie moteris. Tik Lukas papasakoja apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą bei jų ypatingą vaidmenį Jėzaus ir Jono Krikštytojo gyvenimuose (plg. Lk 1, 39–66). Tik Luko evangelijoje kalbama apie pranašę Oną, Fanuelio dukterį, kuri, tapusi našle, visą gyvenimą tarnavo šventykloje malda ir pasninku (plg. Lk 2, 36–38), arba apie seseris Mortą ir Mariją, kurios pakviečia Jėzų paviešėti jų namuose (Lk 10, 38–40).

Šiemet „Magnificat leidiniai“ išleido Cristianos Paccini ir Simone‘o Troisi knygą „Gimėme ir jau nebemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“ apie įkvepiantį jaunos šeimos gyvenimą. Joje daug dėmesio skiriama žmogaus gyvybei nuo pat užsimezgimo, niekada nesibaigiančiam džiaugsmui bei pasitikėjimui Dievu. Kjara Korbela ir Enrikas Petrilo – jauna italų šeima, patyrusi daugybę išbandymų. Jiedu neteko dviejų kūdikių, mirusių vos gimus, o laukiantis

Prieš 550 metų, 1469 m. rugsėjo 30 d., Kazimieras Jogailaitis fundavo Vilniaus bernardinų konventą. Lietuvos didysis kunigaikštis patenkino bernardinų prašymus suteikti jiems vietą, kurioje šie galėtų pasistatyti vienuolyną bei Šv. Pranciškaus ir Bernardino titulo bažnyčią ir ten skelbtų Nukryžiuotojo vardą bei Kristaus tikėjime stiprintų naujakrikštus. Bernardinams valdovas dovanojo sklypą palei Vilnios upę (dab. Bernardinų sodą), nusidriekusį nuo