Vasario mėnesio pradžią visada puošia Kristaus paaukojimo šventykloje šventė. „Magnificat“ viršelyje galime matyti, kaip Mesijo susitikimą su seneliu Simeonu pavaizdavo Fra Angelico – Jonas iš Fiezolės. Simeonas švelniai laiko kūdikį Jėzų ir jų žvilgsniai susitinka. Tai išsipildymo akimirka. Klausydamiesi iš senelio lūpų sklindančios šlovinimo ir džiaugsmo giesmės galime klausti, ar savo kasdienybėj tiesiame rankas į Kristų, ar laukiame susitikimo su juo,

Dailininkas, kurio freskos fragmentas puošia šio mėnesio „Magnificat“ viršelį, skaitytojui, be abejo, pažįstamas. Tai vienintelis Katalikų Bažnyčios palaimintuoju paskelbtas dailininkas (beato pradėtas vadinti iškart po mirties) – brolis dominikonas Jonas iš Fiezolės, gyvenime vadintas Angeliškuoju Broliu – Fra Angelico. 2010 m. aštuntojo „Magnificat“ numerio viršelyje buvo publikuotas jo nutapytas paveikslas „Mergelės Marijos karūnavimas“, 2014 m.

Mėgindami kalbėti apie kokį asmenį, neišvengiamai atpasakojame tam tikrus įvykius, ryšius ar bendrą patirtį, aptariamojo asmenines ar profesines savybes. Kitaip tariant, norint apie ką nors kalbėti, būtina turėti pamatą, nuo kurio atsispiriant ir pristatomas asmuo. Panašus principas galioja ir kalbėjimui apie Dievą. Pradžios knygos pirmieji skyriai mėgina perduoti tai, nuo ko atsispiriant jau galima įsivaizduoti, koks Dievas yra. Nuo pat pradžių

Visas žmogiškasis laikas suskirstytas ne tik metais, mėnesiais, savaitėmis, bet ir liturginiais laikotarpiais. Žinome, kad yra eilinis laikas, o štai šio mėnesio pabaigoje prasidės gavėnia – ilgas pasirengimo Velykoms laikas, išsiskiriantis ne tik pasninku, liturginių drabužių violetine spalva, bet ir specialia liturgine kalba, psalmių ir giesmių priegiesmiais, specifiniais šv. Mišių tekstais. Kai kurias dienas, kurios yra ypatingos, imame švęsti iš

Maldynėlis „Magnificat“ pirmąkart pasirodė Prancūzijoje, per 1992 m. Kalėdas. Tai buvo bendra Pierreʼo-Marie Dumontʼo ir sesers Izabelės Marijos (Isabelle-Marie Brault) idėja: abu troško Valandų liturgijos lobyną padaryti prieinamą pasauliečiams, pritaikyti jį prie ritmo tų žmonių, kurie įsitraukę į profesinį ir šeimos gyvenimą. Tikras iššūkis! Sesuo Izabelė Marija († 2011) prisidėjo Valandų liturgiją verčiant į prancūzų kalbą ir ruošiant spaudai.