Šio „Magnificat“ numerio viršelyje matome paveikslą, iliustruojantį evangelinį pasakojimą apie audros nutildymą. Jėzus vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jos susirinko didžiausia minia, kad jis net įlipo į valtį. Atėjus vakarui, Jėzus tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau

Pakartoto Įstatymo knygoje gręžiamasi į ankstesnius Penkiaknygės tekstus (pirmieji skyriai kreipia į Išėjimo knygą, primindami apie Dievo apsireiškimą per įvykius dykumoje (plg. Iš 18) ir ypač ant Sinajaus kalno, sudarant Sandorą ir dovanojant tautai Dekalogą (plg. Iš 19–20)), vis dėlto šiuose puslapiuose išnyra nemažai naujų Dievo savybių. Jau Pradžios knygoje Dievas pristatomas kaip neabejingas žmogui, nuolat lydintis ir trokštantis amžiams save su

Yra net keletas liturginių indų, nenaudojamų per šv. Mišias, tačiau reikalingų garbinant Švenčiausiąjį Sakramentą. Pirmiausia pažvelkime į indus, kurių prireikia per adoraciją. Tai monstrancija, lunulė ir kustodija. Monstrancija atsirado tais laikais, kai bažnytinėje bendruomenėje vyko diskusijos apie realų Kristaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente. Iki tol tikintieji pamatydavo Eucharistiją šv. Mišių metu per pakylėjimą ir priimdami šv. Komuniją.

Palaimintasis vyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje (dabar Anykščių raj.), ūkininkų šeimoje. Pakrikštytas Alantos bažnyčioje. Mirus motinai, našlaičiais liko trys vaikai, tarp jų ir būsimasis arkivyskupas. Našlys tėvas vedė antrą kartą. Iš viso šeimoje buvo 10 vaikų. Su visa gausia šeimyna Teofilius palaikė artimus, nuoširdžius santykius. Namie pramoko skaityti, vėliau mokėsi privačiai, o

Neokatechumeninis kelias gimė Ispanijos periferijose prieš daugiau nei 40 metų. Šis Kelias, iš lūšnynų persikėlęs į parapijas ir pasklidęs visame pasaulyje, tapo puikia galimybe tiek pasauliečiams, tiek dvasininkams išgyventi savo Krikšto slėpinį ne studijuojant sausus teologinius traktatus, bet įsileidžiant į sielos gilumą Dievo žodį, įsijungiant į gyvą liturgiją ir brolių bendruomenę. Tai tarsi vėlyvas katechumenato, kurį turėtume pereiti prieš Krikštą,