Dovana skaitytojams

„Magnificat leidiniai“ šiemet išleido Claudio Dalla Costos knygą „Maurice Zundel. Šiuolaikinis mistikas“ (iš italų k. vertė Audrius Musteikis). Ištikimiems „Magnificat“ skaitytojams dovanojame pažintį su šiuo iškiliu mąstytoju – artimiausiuose numeriuose publikuosime fragmentus iš knygos, atspindinčius Maurice‘o Zundelio dvasinių mąstymų gelmes ir inovatyvumą.

Žmogus kaip kelias Dievop

(iš brolio Martino Dottos, teologo, žurnalisto,
Maurice’o Zundelio draugijos valdybos nario
pratarmės knygai)

„Tikiu Dievą, nes tikiu žmogumi“ – taip lakoniškai, apibendrintai galime nusakyti ne tik teologinę ir filosofinę Maurice’o Zundelio mintį, bet ir jo paties gyvenimą. Italakalbiams menkai žinomas Maurice’as Zundelis, produktyvus autorius ir talentingas paskaitininkas, vienas ryškiausių XX amžiaus krikščioniškosios dvasinės literatūros atstovų, tikrai nusipelnė būti gretinamas su katalikiškojo misticizmo gigantais. Jis buvo atidus nuodėmklausys, į dvasinius atgailaujančiųjų poreikius atsižvelgdavęs labiau nei į to meto Bažnyčios moralistinius nurodymus, todėl neretai smerktas dėl antikonformizmo ir nepagrįstai kaltintas, tarkim, dėl ortodoksiško mąstymo. Zundelio gyvenimo kelias, jo teologinis ir bendrasis išsilavinimas, interesų platumas, domėjimasis viskuo, kas susiję su žmogumi ir visata, yra unikalus krikščioniškojo dvasingumo pavyzdys – savo intensyvumu, turiningumu ir pasiektais rezultatais. Todėl į jį kaip į vadovą bei patikėtinį ir šiandien krypsta ne vienos akys.

Nereikia kalbėti apie Dievą, reikia Jį patirti

Ką daryti, kad apie Dievą būtų ne kalbama, o Jis būtų patiriamas? Pasiūlymas: „Rodykite Dievą. Jeigu Jis nėra gyvas tarp mūsų, jeigu nieko mūsų gyvenime nekeičia, jeigu mūsų gyvenimas nėra aistringas, didingas, kūrybingas, kodėl kiti turėtų imti ieškoti tokio Dievo, kuris nieko nekeičia? <…> Jeigu Kristus nėra mūsų džiaugsmas, kaipgi įtikinsime kitus, kad Jis gali tapti jų džiaugsmu?“

„Neturime imtis Dievo gynybos, turime Jį patirti <…>. Mes tęsiame Įsikūnijimą, mes turime būti šiandienos Kristus. Kad ir kas mus susitiktų, turėtų jaustis pakylėtas, praturtintas, atskleistas sau pačiam“ (Simone Azzam-Boulad). Zundelis „visą gyvenimą išliks Dievo ieškotoju, jaučiančiu begalinę pagarbą žmogui, besižavinčiu laisve, pirmenybę teikiančiu liudijimui, o ne apologetikai“ (André Haquin).

Jis pats rašys: „Jei krikščionybė priverstų mūsų gyvenimą trykšti grožiu, nereikėtų jokių apologetikų. Geriausia apologetika yra gyvenimo šventumas. Tikrieji krikščionys trokšta, kad per jų gyvenimą matytųsi Kristus, neužgniaužti malonės dovanos, kuri tampa jų savastimi. Tikėjimas nėra nei abstrakti sąvoka, nei pritarimas kokiai nors dvasinei teorijai, tai susitikimas su tikrai esančiu Asmeniu, kad ir nematomu būdu, ir tai yra visos žmogaus istorijos centras.“

Deja, „pati blogiausia ateizmo rūšis – kalbėti apie Dievą Jo nepatiriant, tai tas pats, kas kalbėti apie meilę nemylint“. Štai esminė mintis, kuriai pritarė ir vienas pirmųjų palaimintojo Karolio de Fuko sekėjų tėvas Michelis Peyriguere’as: „Žiūrėkite, kad tarnaudami Bažnyčiai nebūtumėte tokiais apaštalais, kurie tiktai kalba apie Kristų. Juk kiek yra tokių, kurie suveda su Kristumi apie Jį nė neprabildami! O kiek apie Jį kalbančių, bet Jo nepatiriančių, kurie su Juo nesuveda. Kristus sotus apaštalų, kurie kalba. Jis alksta ir trokšta Jį patiriančių apaštalų.“

Neverta įrodinėti Dievo buvimo – reikia Jį rodyti

Tiktai šventieji, tikrieji Jėzaus įsikūnijimai skirtingais laikais, suaktualina Dievo esatį žmonijos istorijoje. Todėl iš tiesų puiku atrasti Dievo veidą per tuos, kurie savo gyvenimą susiejo su Juo jungtuvių ryšiais. Nuo dabar Zundelis bus vis tvirčiau įsitikinęs, kad „neverta įrodinėti Dievo buvimo – reikia Jį rodyti“.

Jį visada glumins sausos teologijos šalininkai, plepiai dvasininkų apdarais, atitrūkę nuo tikrovės, kalbantys apie Jėzų, bet niekad Jo nepatyrę. Vienintelis šiuo atveju vertas dalykas yra pats gyvenimas, kaip teisingai pabrėžė Alessandro Pronzato knygoje apie šventąjį Liudviką Orionę: „[Šiam šventajam] nereikia pateikinėti argumentų. Jo gyvenimas yra svarbiausias argumentas.“ Toks apibūdinimas šimtu procentų tinka ir Zundeliui. Nes kaip ne sykį paliudijo tėvas de Boissiere’as, „išskirtinė Zundelio malonė – kad jis kalbėjo apie tai, kuo gyveno“.

• «
• »