Giesmėmis palydėti mirusius

01
11 /
2017

Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių proga kalbiname kanklininkę Indrę iš Vilniaus. Mergina šermenyse skambina kanklėmis, gieda ir meldžiasi prie mirusiųjų, padeda artimiesiems išlydėti juos į amžinybę. Indrė neslepia, kad krikščionims svarstant, kaip atsisveikinti su mylimu žmogumi, svarbiausia nepamiršti maldos. Antras svarbus dalykas – graži, kokybiškai atlikta, širdžiai miela melodija, palydinti giesmę.

– Kaip susidomėjai muzikavimu ir giedojimu šermenyse?
– Viskas prasidėjo nuo man artimo žmogaus laidotuvių. Norėjosi tą žmogų išlydėti gražiai. Pasisiūliau artimiesiems, kad pagrosiu. Nuo tada pajutau, kad man gera tai daryti, kad yra labai didelė prasmė taip išlydėti velionį.

– Dėl ko tai atrodė prasminga?
– Mirtis – ypatinga. Yra tekę dalyvauti įvairiuose atsisveikinimuose. Mano tikėjimas, santykis su Dievu padiktuoja, kad išlydėti mirusįjį su giesmėmis ir maldomis yra labai prasminga. Kartu tai ir liudijimas netikintiems šermenų dalyviams. Taip pat malda išreiškia ir mirusio žmogaus tikėjimą.
Išlydint mirusįjį mėgstu groti Dievo Gailestingumo vainikėlį. Plačiau apie tai, kaip svarbu mirties akivaizdoje kalbėti šią maldą, aprašyta šventosios Faustinos dienoraštyje. Tikiu, kad žmogui žengiant į kitą tikrovę pasitikėjimas Dievo Gailestingumu yra labai svarbus. Tai užtarimas. Maldos yra itin svarbios tokiu žmogaus gyvenimo etapu .
Jei tikime amžinuoju gyvenimu ir susitikimu su Dievu, malda yra esminis dalykas.

– Meldiesi už tą, kuris išėjo, ir tuos, kurie gedi?
– Taip. Turiu dvi misijas – išlydėti mirusįjį ir paguosti artimuosius. Norisi užjausti žmones, išgyvenančius liūdesį netekties akimirką. Atlieku ne tik giesmes, bet ir ramias melodijas.

– Kaip žmonės reaguoja į giesmes ir maldas?
– Neigiamų reakcijų kol kas nesulaukiau. Dažnai žmonės būna dėkingi už moralinę pagalbą sunkiu metu. Suprantu, kad žmonės patiria stresą – ne tik dėl netekties, bet ir dėl organizacinių bei finansinių rūpesčių.
Įdomu stebėti netikinčius, nepraktikuojančius katalikus. Klausydamiesi giesmių, jie susimąsto.

– Kaip vertini atsisveikinimą, kai skamba tik muzikos įrašas?
– Suprantu, kad laidotuvės kainuoja. Dažnai paleisti muzikos įrašą būna finansinis sprendimas, nes giesmininkams irgi tektų mokėti. Kita vertus, įrašus renkasi netikintys žmonės, kurie nepageidauja maldų ir giesmių. Nesinori jų smerkti. Verčiau padėti tiems, kurie nori maldingo išlydėjimo.

– O gal žmonės bijo pasirinkti neprofesionalius giesmininkus?
– Tikrai taip. Pati esu patyrusi nekokių įspūdžių, nes mano ausis pripratusi prie kokybiškai atliekamos muzikos. Prastas giedojimas gali trukdyti susikaupti.

– Skambini kanklėmis. Kuo ypatingas šis instrumentas?
– Kanklės man ypatingos dėl savo diapazono. Mėgstu jį parodyti, grodama per kelias oktavas. Tai vadinamasis lisando. Tuo man kanklės patinka. Pasidedu jas ant kelių ir jaučiu instrumento virpėjimą, gyva muzika persiduoda ir klausantiems žmonėms.
Labai patiko mūsų brolių ortodoksų praktika, kai jie šarvojant gieda psalmes. Man pačiai psalmynas visada buvo ypatingiausia Šventojo Rašto vieta. Giedu psalmes apie amžinąjį gyvenimą.
Pastebėjau, kad žmonės labai nustemba. Jie klausosi tekstų apie amžinybę, ir taip, ko gero, gauna atsakymus į juos kankinančius klausimus: kodėl turėjo mirti artimas žmogus, kodėl taip greitai, taip netikėtai ir pan. Psalmės atsako į juos.

– Kaip patartum rinktis giesmininkus?
– Kaip tikinčiam žmogui, man svarbiausia būtų, kad giesmininkas iš širdies melstųsi, ne sausai atkalbėtų maldos žodžius. Manau, kad tai yra esminis kriterijus.

– Kokios naujausios „mados“ šioje srityje?
– Darosi populiaru pasamdyti muzikos atlikėją, dažniausiai smuikininką. Dauguma jų yra profesionalai. Tačiau grodami klasikinę muziką, jie nesimeldžia. Čia pasirinkimo klausimas.
Taip pat yra klavišiniais – vargonėliais – giesmes atliekančių maldininkų. Žmonės jau supranta, kas yra kokybiškesnė muzika, ir dažniau pasirenka tokią.
Yra žmonių, kurie nori būtent kanklių. Ypač, jei mirusysis mėgo liaudies muziką. Labai gerai, kad yra pasirinkimas.

– Ar tau yra tekę groti ir melstis ne tik šermenyse ir laidotuvėse, bet ir per metines ar kitas velionio minėjimo dienas?
– Taip. Dažnai žmonės nori girdėti giesmes laiminant paminklą, neretai tai derinama su mirties metinėmis. Žmonės stengiasi pagerbti mirusįjį. Nors susiėjimas būna trumpas, bet artimieji nori jį įprasminti.

– Yra tekę dalyvauti laidotuvėse, kur žmogų išlydėjo jo krikščioniškos bendruomenės nariai. Atsisveikinimas priminė Dievo šlovinimą.
– Kartais atrodo veidmainiška, kai žmonės mėgina nutaisyti liūdnus veidus, nes atvyko į laidotuves ir čia taip reikia. Juk tikinčiajam mirtis yra susitikimas su Dievu. Ypač, jei žmogus tikėjo, laukė to. Tai yra šventė. Esu už tokį atsisveikinimo variantą.
– Kokias malones pati gauni išlydėdama mirusiuosius?
– Man tai yra galimybė liudyti tikėjimą. Stengiuosi maldą pateikti skambiai, gražiai, naujai. Man gražu, kai žmonės gėrisi, grožisi maldomis, kai juos paliečia profesionalus, gražus atlikimas.
Kai laidojome mūsų senelį, mano netikintis brolis buvo nustebintas maldų grožio. Jis sakė, kad jam labai patiko.
Man smagiausia, kai žmonės būna patenkinti. Matau jų įtampą, nuovargį, stengiuosi groti raminamai, suteikti gedintiems nematomą moralinę pagalbą. Manau, kad žmonės tai jaučia, jie nurimsta, susitaiko. Dėkingumas parodo, kad tikslas dažniausiai būna pasiektas.
Taip pat kankliavimas yra mano asmeninio santykio su Dievu patikrinimas. Kartais kyla mintys, kad žmonės galbūt pavargę nuo maldų, galbūt geriau pagroti ką nors pasaulietiško, kad jie atsipalaiduotų.
Tenka išlikti tvirtái. Per maldą visuomet gaunu malonių. Kasdienybėje ne visada spėju pasimelsti, o grodama šermenyse turiu tam progą.

***

Kanklininkės Indrės kontaktai yra pateikti didžiųjų Vilniaus laidojimo namų informaciniuose lankstinukuose. Ją galima rasti susisiekus su laidojimo namais.

Sigita Lanauskienė