Ikona „Apreiškimas Marijai“

01
03 /
2017

Ikona „Apreiškimas Marijai“

Ikona „Apreiškimas Marijai“

Viename XVII a. graikų tapytojo Dionisijaus iš Furnos parengtame vadove ikonų tapytojams taip aprašytas Apreiškimo vaizdavimo būdas: „Švč. Mergelė [he Panagia] stovi prie krėslo lengvai palenkta galva; vienoje rankoje ji laiko verpstę su šilko siūlais, o kitą, dešinę, yra ištiesusi į angelo pusę. Prieš ją – angelas Gabrielius, kuris dešine ranka ją laimina, o kairėje laiko ilgą skeptrą. Virš namo, kur visa tai vyksta, – dangus su Šventąja Dvasia, kuri savo spinduliais nusileidžia ant Švč. Mergelės galvos.“

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošiantis atvaizdas – tai Maskvos Tretjakovo galerijoje saugoma didžiulio formato (238 X 168 cm) Apreiškimo Marijai sceną vaizduojanti ikona. Kūrinys XVI a. Rusios caro Ivano Rūsčiojo įsakymu iš Novgorodo buvo atgabentas į Maskvą ir puošė vieną iš Kremliaus soborų. Manoma, kad Novgorode ikona buvo 1103 m. pastatytos Apreiškimo cerkvės pagrindinis titulinis atvaizdas. Šaltiniuose užsimenama, kad šiai cerkvei freskas ir ikonas tapė iš Chersono atvykę graikų meistrai. XII a. Novgorodo kunigaikštystė lygiavosi į Bizantijos sostinę Konstantinopolį, tad Bizantijos meistrų kvietimasis vienuolynams, rūmams, šventovėms statyti ir puošti buvo įprastas bei dėsningas reiškinys.

Išliko vos kelios XII a. datuojamos Novgorodo ikonos. Jos priskiriamos Bizantijos ankstyvojo Komninų laikotarpio meistrams ir yra vienos ankstyviausių visos Rusijos ikonų. O pati Novgorodo ikonų tapybos mokykla su savitu primityvoku, vaiskiomis spalvomis išsiskiriančiu stiliumi ypač suklestėjo XIV–XV a.

Dėl tikslesnio aptariamos ikonos sukūrimo laiko vis dar nesutariama. Tačiau aišku, kad ji buvo sukurta XII a. pirmoje pusėje minėtai Apreiškimo arba kiek vėliau (1130–1149) statytai Novgorodo Jurjevo vienuolyno cerkvei. XII a. Ortodoksų Bažnyčioje buvo audringai diskutuojama dėl įvairių dogmų – Eucharistijos, Įsikūnijimo, Aukojimo ir kt. Nors Bizantijos dailėje XII a. vadovautasi XI a. susiformavusiais kanonais, tačiau labiau nei anksčiau buvo rūpinamasi dvasinių dalykų perteikimu. Ikonos vaizdinys buvo suvokiamas kaip įvairius laikus siejantis, simbolinis dieviškosios esmės apmąstymo ir meditavimo būdas, kurį puikiai iliustruoja šv. Simeono Naujojo Teologo (gyv. apie 1000 m.) ištarmė: „Kenčiantis ir nukryžiuotas Kristus visada pasirodo ir kaip Prisikėlęs ir garbėje Atsimainęs Kristus.“ XI–XII a. Bizantijos mene įsivyrauja iškilmingas, pakylėtas stilius. Pagrindiniu tapybos elementu tampa linija. Kolorite vyrauja labai sodrios spalvos, atspalviais primenančios brangius, tarsi iš vidaus švytinčius, emalius. Ikonų figūros – išilgintų proporcijų, iškilmingų, griežtai reglamentuotų, statiškų judesių. Šventųjų veidai – asketiški ir griežti, žvelgiantys didžiulėmis, aiškiais kontūrais įrėmintomis tamsiomis akimis. Visuotinai paplinta erdvę ir laiką abstrahuojančio auksinio fono naudojimas. Architektūros ir gamtos elementai vaizduojami itin schemiškai, nekonkrečiai, ornamentiškai.

Per šimtmečius nuo sukūrimo novgorodietiškoji Apreiškimo ikona gerokai apnyko, XVI a. pakeista jos fono dalis, naujai nutapyti arkangelo Gabrieliaus sparnai, apatinė jo kojų dalis, kažkuriuo metu buvo prarastas Šventosios Dvasios balandis ir Švč. Mergelės Marijos namų aplinkos detalės. Tačiau išliko pagrindinė kūrinio idėja, jos monumentali plastinė ekspresija ir XII a. bizantinės tradicijos tapybos bruožai, perteikiantys kelis skirtingo laiko įvykius, kaip ir Evangelijos pagal Luką tekste, kur fiksuojamas pats Apreiškimo faktas – angelo pasirodymas Marijai, jo ištarmė apie Dievo Sūnaus Įsikūnijimą ir būsimą Jo Viešpatavimą (žr. Lk 1, 26–35). Ikonoje visi trys evangelinio pasakojimo lygmenys pateikiami tarsi vienalaikiai, neturintys naratyvinės (linijinio pasakojimo) sekos. Ikonos vaizdas sudabartina tai, kas buvo, regimuoju pavidalu atskleidžia tai, kas dabar yra, ir tarsi sapne ar pranašo vizijoje leidžia regėti tai, kas bus.

Pirmiausia pažvelkime, kaip ikonoje atspindimas Gerosios Naujienos įvykis. Angelas Gabrielius ir Marija stovi tarsi „niekur“, auksiniu fonu ženklinamoje erdvėje, jos viršuje – ryškiai mėlynas pusapskritimis su Viešpataujančiojo soste, apsupto ugninių serafimų, figūra. Tai gali būti Viešpaties Dievo Tėvo ir Viešpaties Sūnaus laikų pabaigoje vaizdinys, perteiktas pagal Senajame Testamente aprašytą Danieliaus viziją: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo, ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta.“ (Dan 7, 13–14)

Dar vienas Kristaus atvaizdas – ant Marijos krūtinės. Apreiškimo ikonografijoje Marija retai vaizduojama su regimai reprezentuojamu savo įsčių vaisiumi – jau įsikūnijusiu Jėzumi. Laiminančio Jėzaus figūra, viena ranka liečiama Marijos, ant jos krūtinės yra tarytum emblema. Emanuelis – Dievas su mumis – lyg besvorė idėja, dieviškas planas, kuris jau veikia: Įsikūnijęs, nors dar negimęs Viešpats jau valdo ir laimina Pasaulį. Apreiškimo – dieviškos žinios perdavimo momentas – čia regimas kartu su Jėzaus Įsikūnijimu, Jo Išganymo paslaptimi ir Jo amžino Viešpatavimo idėja. Apreiškimą vaizduojančiose Rytų Bažnyčios ikonose ir Vakarų bažnytinėje dailėje tai nėra įprasta. Tokiu vaizdavimo būdu perteikiami keli skirtingo laiko įvykiai, kaip ir Evangelijoje pagal Luką.

Dar viena įdomi detalė – nuleistoje dešinėje Marijos rankoje laikomi raudonų siūlų verpalai su aukštyn, link Kristaus, kartu su kaire jos ranka kylančia raudono siūlo gija. Verpiančios ar siuvinėjančios Marijos motyvas į Apreiškimo ikonografiją atėjo iš apokrifinėje tradicijoje įsitvirtinusios legendos apie tai, kad Marija, apsireiškiant angelui Gabrieliui, siuvo užuolaidą Jeruzalės šventyklai. Siuvinys Švč. Mergelės rankose įgijo jos Sūnaus kančios ir aukos reikšmę. Ikonoje toji plona sodriai mėlyno Marijos drabužio fone link Jėzaus kylanti raudono siūlo linija ypač išraiškinga. Greta Emanuelio – tai dar vienas paties Jėzaus ir Jo Įsikūnijimo simbolis – jungtis tarp dieviško ir žmogiško, dvasinio ir fizinio, amžino ir praeinančio, nematomo ir čia pat ryškėjančio, virstančio regimybe kai, anot šv. Teofano Išpažinėjo, „neregimas Dievo žodis tapo regimas, įsikūnydamas per Tave, Dievo Motina“ .

Dr. Tojana Račiūnaitė