Ivano Aivazovskio „Chaosas, arba Pasaulio sutvėrimas“

01
02 /
2017

201702Mėgindami įsivaizduoti Pradžios knygos pirmąsias eilutes, kur rašoma: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1), galime savo žvilgsnį nukreipti į įspūdingą Ivano Aivazovskio kūrinį „Chaosas, arba Pasaulio sutvėrimas“ (1841 m.). Paveiksle tyvuliuoja audringa jūra, virš kurios iškyla galingo Dievo Kūrėjo vaizdinys ir jo siluetą atkartojantys debesys. Sklendžianti virš vandenų Jo figūra neša šviesą pasauliui. Žvelgdami į šį paveikslą galime išgyventi egzistencinį žmogaus trapumą Dievo akivaizdoje, galime jausti milžinišką vandens ir oro stichijų galią arba prisiminti tas savo gyvenimo akimirkas, kai ieškodami Dievo nevalingai kreipėme žvilgsnius į dangų. Kodėl į dangų? Nes dangus – simbolinė Dievo buveinė, leidžianti pajausti amžinybės dvelksmą. Dievo buvimo ženklų ieškome bažnyčioje, žmonėse, jų darbuose, taip pat ir gamtoje. Būtent XIX a. pradžios romantikai, o tarp jų ir I. K. Aivazovskis, mums pasiūlė žvelgti į gamtą kaip didingą Dievo kūrinį. Romantikams civilizacijos nepaliesta gamta – tai Dievo veikimo laukas, kur žmogus, atitolęs nuo savo kasdienių rūpesčių, panyra į egzistencinius klausimus, į vidinį dialogą su Dievu.

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelio kūrinio autorius, dailininkas I. K. Aivazovskis (1817–1900 m.), yra garsus armėnų kilmės marinistas, gimęs Feodosijoje (Ukrainoje). Jo kūrybinis palikimas itin gausus, siekiantis 6 tūkst. kūrinių, kurių didžiąją daugumą sudaro jūros vaizdai. Gyvendamas Juodosios jūros pakrantėje, dalyvavęs mokomuosiuose Baltijos laivyno plaukiojimuose, karinėse jūrų operacijose įvairiose pasaulio vietose, dailininkas sukaupė didžiulę vizualią atmintį, pravertusią tapant paveikslus ne tik natūroje, bet ir savo studijoje. Jis yra sakęs, kad gyvų srovių judėjimas yra nepagaunamas teptuku. Natūroje tapyti žaibą, vėjo gūsius, bangos pliūpsnį neįmanoma. Tam dailininkui ir reikia juos atsiminti. Aistringas žavesys jūra, įgimtas dailininko talentas ir geras profesinis pagrindas, įgytas Peterburgo dailės akademijoje, leido menininkui sukurti ne vieną vizualiai efektingą kūrinį. Daug kam turbūt žinomas jo paveikslas „Devintoji banga“ (1850 m.), saugomas Rusijos muziejuje Peterburge, o mūsų aptariamas kūrinys „Chaosas, arba Pasaulio sutvėrimas“ yra patekęs į įdomų ir unikalų mchitariečių kongregacijos muziejų, įsikūrusį nedidelėje Venecijai priklausančioje Šv. Lozoriaus salelėje.

Ši vieta laikoma armėnų kultūros ir religijos diasporos židiniu, gyvuojančiu jau nuo XVIII a. 1717 m. apleistoje, vos 7 ha dydžio saloje, įsikūrę armėnų mchitariečių kongregacijos vienuoliai ją pavertė klestinčia vieta. Jie pastatė vienuolyną, įrengė didžiulę biblioteką su daugiau nei 150 tūkst. tomų knygų, gausiu ir vertingu viduramžių armėnų rankraščių rinkiniu, sukaupė unikalią Rytų kultūrų meno vertybių kolekciją. XIX a. ši sala buvo tapusi ne tik piligrimų, bet ir monarchų, žymių mokslininkų, kultūros ir meno atstovų traukos vieta. Salos vienuolyne trumpiau ar ilgiau gyveno ir lankėsi rašytojai, tokie kaip lordas Džordžas Baironas, Žorž Sand, Marselis Prustas, kompozitoriai Džoakinas Rosinis, Ričardas Vagneris, anglų meno kritikas Džonas Raskinas, prancūzų filosofas ir istorikas Ernestas Renanas. Neaplenkė jos ir žymusis Napoleonas Bonapartas, Bavarijos karalius Liudvikas I, Savojos karalienė Margarita, Meksikos imperatorius Maksimilianas I, Velso princas Edvardas VII ir daugelis kitų žymių asmenų.

Dailininkas I. K. Aivazovskis į Šv. Lozoriaus salos vienuolyną atvyko 1840 m. Jį viliojo ne tik bendrame kultūriniame lauke sklandantys pasakojimai apie šios vietovės unikalumą, bet ir jo paties armėniška kilmė bei gyvas susidomėjimas armėnų kultūros klodais. Tačiau svarbiausias argumentas buvo noras pasimatyti su vyresniuoju broliu Gabrieliumi Aivazovskiu, kuris, pasirinkęs vienuolio kelią, tuo metu gyveno Šv. Lozoriaus salos mchitariečių vienuolyne ir ėjo sekretoriaus pareigas. Artimas broliškas santykis, kaip ir pati vienuolyno aplinka, tikriausiai įkvėpė dailininką prisiliesti prie religinės tematikos, kurią, sujungęs su marinistine tapytojo patirtimi, jis pavertė įspūdinga pasaulio sutvėrimo temos vaizdine interpretacija.

Italijoje dailininkas praleido kelerius metus (1840–1842 m.). Tai buvo jo stažuotės po sėkmingai baigtų studijų Peterburgo dailės akademijoje laikas. Lankėsi jis ne tik Venecijoje, bet keliavo po Florenciją, Romą, Neapolį, kur sukauptas vertingiausias Italijos meno palikimas. Kaip ir bet kuriam kitam menininkui, pažintis su Italijos daile jam buvo be galo reikšminga. Pagautas įkvėpimo, dailininkas entuziastingai dirbo. Italijoje sukurti paveikslai, tarp jų ir „Chaosas, arba Pasaulio sutvėrimas“, eksponuoti Neapolyje ir Romoje surengtose parodose. Susidomėjimas dar jauno I. K. Aivazovskio kūryba buvo milžiniškas. Spaudoje pasirodė straipsniai, kuriuose buvo giriamas išskirtinis šio menininko gebėjimas tapyboje perteikti šviesą, orą ir vandenį, kurie atrodo tokie natūralūs ir pilni gyvybės. Nepagailėjo jam gerų žodžių ir tuo metu jau plačiai žinomas anglų peizažistas Viljamas Terneris, poemoje, skirtoje I. K. Aivazovskio kūrybai, vadindamas jį genijumi. Sudomino dailininko kūryba ir tuometinį popiežių Grigalių XVI. Nuolatinę Vatikano muziejų ekspoziciją popiežius nusprendė papildyti būtent I. K. Aivazovskio kūriniu „Chaosas, arba Pasaulio sutvėrimas“, o atsidėkodamas ir išreikšdamas pagarbą kūrėjo talentui apdovanojo I. K. Aivazovskį aukso medaliu. Tik XX a. pradžioje šis paveikslas iš Vatikano buvo perkeltas į Šv. Lozoriaus mchitariečių vienuolyno muziejų.

Doc. dr. Aušrinė Kulvietytė-Cemnolonskė