Jokūbo sūnaus Juozapo istorija

01
07 /
2011

Pradžios knyga priklauso Senojo Testamento penkiaknygei. Penkiaknygė – tai penkios pirmosios Senojo Testamento knygos, kurios sudaro Torą, hebrajiškai Torah, o tai reiškia Mokymą – įpareigojimus, Dievo duotus savo tautai jos kelionėje iš Egipto žemės į Pažado žemę. Pradžios knyga yra įvadas į šios Kelionės, tai yra į Išėjimo, pasakojimą. Pirmieji skyriai (Pr 1–11) yra skirti temoms apie visatą, žmoniją, nuodėmę ir išganymo pradžią, o Pr 12–50 skyriai supažindina su Izraelio, arba tikėjimo, protėviais, t. y. Abraomo, Izaoko ir Jokūbo ir jų šeimų istorijomis. Šie Pradžios knygos skyriai yra persmelkti Dievo rūpesčiu žmogumi ir jo skurdu nuodėmėje. Tai labiausiai atskleidžiama šios knygos 37–50 skyriuose, kur išrinktosios tautos tėvo Jokūbo, dar vadinamo Izraeliu, sūnūs parduoda savo brolį – semitą (tai žydišką statusą išreiškiantis visur tuo metu naudotas terminas) Juozapą kaip vergą į Egiptą ir pasako tėvui, kad jo sūnus yra miręs, tiksliau, kad jį sudraskė laukiniai žvėrys. Tuo tarpu Egipte Juozapas tampa visų faraono žemių valdytoju. Atėjus bado metui, Jokūbas siunčia savo sūnus į Egiptą pargabenti maisto. Ten įvyksta lemtingas jų susitikimas su broliu, pakeitęs visos Izraelio tautos likimą. Visa Jokūbo šeima persikelia į Egiptą. Lieka klausimas, ar lemtingas istorijoje žingsnis buvo Juozapo pardavimas, ar susitikimas su broliais Egipte, o po to ir su savo tėvu? Kodėl broliai taip neapkentė savo jaunesnio brolio?

Į šiuos klausimus galima atsakyti į šią istoriją pažvelgus trimis aspektais: pirmiausia atskleidžiant Juozapo asmenybę, po to jo santykį su tėvu ir galiausiai santykį su broliais. Iš karto pastebėsime, kad galima rasti nemažai sąsajų su Jėzaus ir Jo mokinių gyvenimu. Toks sulyginimas yra reikalingas, kad būtų galima labiau priartinti Juozapo gyvenimą ir jo išbandymus prie mūsų sampratos.

Juozapo asmenybė

Juozapas, kaip galima pastebėti, buvo choleriško charakterio, tai mums atskleidžia jo drąsa vyresniųjų brolių akivaizdoje pasakyti, ką galvoja apie juos, drąsa išsaugoti savo poziciją. Aišku, teisingumas, gebėjimas aiškinti sapnus, kurį turėjo Juozapas, buvo Dievo dovana. Jis galėjo rizikuoti net gyvybe, kad laikytųsi tėvo įsakymų ir jo mokyto Rašto. Kai broliai ganydami avis pasuko kita kryptimi, negu buvo įsakęs tėvas, Juozapas supyko ir užsidegė šventu uolumu, taip pat piktinosi savo brolių elgesiu, neteisėtu avinėlio, skirto tik Paschos (Perėjimo) šventimui, valgymu. Tokį pasipiktinimą galima prilyginti Jėzaus pasipiktinimu šventykloje vykdoma prekyba. Avinėlis skirtas garbinimui ir šlovinimui Dievo bei tos lemtingos nakties, kai Jis išvedė savo tautą iš Egipto, atminimui, o šventykla taip pat skirta garbinti ir šlovinti Tėvą. Jėzus išvaiko prekiautojus, o Juozapas tokiu tvirtu ir neatšaukiamu teisingumu sukelia savo brolių agresiją ir jie parduoda jį į vergiją. Kyla klausimas, kur dingsta brolių meilė, bet tai bus galima paanalizuoti vėliau. Užsispyręs Juozapas nekeitė savo pozicijos ir todėl atsidūrė Egipte. Tvirtas, pažįstantis raštą jaunuolis apgyvendinamas Potifaro namuose, kur jo laukia teisingumo ir atsilaikymo Dievo akivaizdos tiesoje išbandymas. Potifaro žmona bando suvedžioti Juozapą ir galiausiai jį neteisingai apkaltina, tačiau Juozapas lieka teisus prieš Dievą ir prieš savo šeimininką. Jis yra gundomas nusidėti, t. y. padaryti tai, kas atskirtų jį nuo Dievo ir padarytų vergu dvasioje, praradusiu savo tapatybę ir stiprybę, kurią turėjo iš Dievo malonės. Jis taptų silpnas ir sugniuždytas. Tačiau nei Potifaro žmona, nei tie, kurie vertė jį išpažinti kitą dievą, neturėjo tokios stiprybės, kokią turėjo Juozapas. Galima spėti, kad jie šiek tiek prisibijojo jo stiprybės, kaip žydai prisibijojo Jėzaus stiprybės. Todėl jis nebuvo pasmerktas mirti už Potifaro žmonos pažeminimą, bet įkalintas faraono kalėjime. Jis tarsi sumokėjo už tiesą, tačiau tam, kad atsidurtų pas faraoną ir išaiškinęs jam sapną taptų savo tautos išgelbėtoju. Jėzus taip pat sumoka savo mirtimi, kad visus žmones išgelbėtų iš mirties. Juozapas, būdamas žydas, išgelbsti nuo bado, t. y. fizinės mirties, ne tik savo tėvo Jokūbo gentį, bet ir visą Egiptą, aplinkines vietoves. Jėzus, būdamas žydas, išgelbsti visą pasaulį nuo dvasinės mirties.

Svarbus yra perėjimas per dykumą. Juozapas ją pereina pirmasis, kai yra varomas į Egiptą. Tik po to jo broliai – murmėdami pirmą ir antrą kartą pereina dykumą. O po to visa tauta, patriarchai, t. y. jo broliai, „tėvas Jokūbas ir visos šeimynos – septyniasdešimt penkių asmenų“ (Apd 7, 14) trečią kartą keliauja per dykumą. Pyktis, prieš brolį pakelta ranka atskiria nuo Dievo. Todėl dykuma, kaip galima skaityti Išėjimo knygoje, Dievo padovanota ne vien kaip vieta, bet ir kaip išbandymo vainikas, kuriame susmaigstyti Dekalogo įsakymai, duodami Izraeliui ant Sinajaus kalno. Dykuma – išbandymo vieta, kurioje Izraelis patiria ne tik sunkumus, bet ir teofaniją (Iš 16, 3; 19, 1–25). Panašiai Dievo Apvaizda rūpinsis Juozapu jo kelionėje ir padės Egipte.

Vėliau dykumoje izraelitai, kuriuos iš vergijos išves Mozė, reikš nepasitenkinimą maistu ir gėrimu. Taip ir Juozapo šeimai, atėjus badui, to trūks. Reikšti nepasitenkinimą dėl maisto ir gėrimo yra troškimas apsaugos, net ir vergystės apsaugos, ir nenoras sutikti su rizikingais laisvės padariniais. Galima pastebėti skirtumą ir tuo pačiu panašumą tarp nuodėmės vergų, t. y. Juozapo brolių, kurie troško ir spaudė savo tėvą dėl maisto, ir tarp Išėjimo knygoje minimų egiptiečių vergų, kurie reikalavo lygiai to paties.

Taigi dvasinė kelionė su Dievu Juozapą subrandina tapti tėvu, kuris laukia savo jaunesniojo sūnaus sugrįžimo, t. y. aliuzija į Luko evangelijos 15 skyriuje aprašomą Sūnaus palaidūno sugrįžimą. Juozapą subrandino kančia ir išmėginimai. Jis, būdamas Egipte, sutinka savo brolius, atkeliavusius fizinio maisto, duoda ne tik jį, bet dvasinį peną. Šį dvasinį peną jis pateikia su tėvišku sutikimu: „Nuvesk šiuos vyrus į namus, paskersk gyvulį ir prirenk vaišes, nes vidudienį šie vyrai pietaus su manimi“ (Pr 43, 16) ir su atleidimo malone už visą blogį, kurį patyrė dėl jų agresijos. Jis kviečia juos ne tik gyventi kartu su juo, bet ir iš naujo tapti broliais.

Žinoma, kad hebrajai įsikūrė Egipte valdant hiksams, Babilonijai išgyvenant nuosmukį. Galima spėti, kaip teigia A. Rubšys, kad Juozapui palankusis faraonas buvo vienas iš hiksų dinastijos faraonų – būdamas semitų kilmės, buvo svetingas kitiems semitams. Taip išsipildo duotas Dievo pažadas, atskleidžiama priežastis, dėl kurios Izraelis turėjo atkeliauti į Egiptą: „<…> jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimoje žemėje ir keturis šimtus metų bus pavergti bei skriaudžiami.“ (Apd 7, 6)

Taigi, aptarus istoriniame kontekste įvairialypę Juozapo asmenybę, galima trumpai išryškinti jo santykį su tėvu ir su broliais.

Juozapo ir tėvo santykiai

Aptarus Juozapo asmenybę, nelieka abejonių, kodėl tėvas Jokūbas jį myli labiausiai iš sūnų. Juk Jėzus taip pat turėjo mylimiausią mokinį, kuris glaudėsi prie Jėzaus krūtinės, jis pasiliko prie kryžiaus ir net tapo Motinos sūnumi. Juozapas taip pat niekada neišduoda tėvo pasitikėjimo. Jis visada išlieka tiesoje, nes stovėdamas prieš tėvą, stovi prieš Dievą. Tėvo žodžiai yra lygūs Dievo žodžiams, t. y. tėvo įsakymo sulaužymas lygus nusižengimui Dievo valiai. Turėdamas tokį santykį su tėvu, visada būdamas šalia, jis pats tampa tokiu tėvu. Juozapo tėviškumą jau aptarėme. Galima drąsiai sulyginti belaukiančio tėvo, aprašyto Lk 15, santykį su sugrįžusiu sūnumi ir Juozapo santykį su savo broliais. Žinoma, jis to mokėsi ir iš savo dangiškojo Tėvo, turėdamas nuolatinį ir nenutrūkstantį ryšį su Juo. Tėvas myli, o broliai neapkenčia. Galima sugrįžti prie anksčiau iškelto klausimo: kur dingo brolių meilė?

Juozapo ir brolių santykiai

Broliai nekenčia Juozapo, nes jį labiausiai myli tėvas. Juozapas tarsi „pagrobia“ visų meilę. Ir negana to, dar sapnuoja, kaip visi prieš jį lenkiasi. Broliai negali pakęsti, kad jaunesnis, būdamas toks teisus, jiems vadovaus ir jie turės jam nusilenkti. Žinoma, šie sapnai išsipildo: broliai atėję į Egiptą nusilenkia savo broliui ir prašo jo malonės. Pagal tuometinį egiptiečių paprotį visi turėdavo nusilenkti, tad ir jie nebuvo išimtis. Garbėtroškos, trokštantys valdžios, turėjo lenktis tam, kurio neapkentė dėl pirmavimo. Taip nekentė, kad vengdavo net pasisveikinti. Tokie santykiai nėra broliški. Kartais ir mes bijome pasisveikinti su broliu, jaučiame neapykantą kitam, susikurtą įžeistumą iškeliame kaip tikrą įžeidimą mums. Bet Juozapas pirmasis moko atleidimo kelio, nesvarbu, kiek būtų padaryta žalos asmeniui. Jis su meile ir ilgesiu priima nuklydusius brolius, neteisdamas jų. Žinoma, tai procesas, kuriam Juozapas taip pat ruošėsi išsiųsdamas savo brolius pasiimti jauniausiąjį brolį, kad laimėtų laiko. Ir tikriausiai dėl to Jėzus, kad visi taptume broliais, pabrėžia Petrui, kad reikia atleisti ne septynis, o septyniasdešimt septynis kartus.

Taigi, Juozapo istorija mums parodo ne tik Dievo pažado išpildymą, bet ir aliuzijas į Jėzaus ir mokinių gyvenimą, moko mus tapti tautos dalimi būnant su kitais broliais. Be to, ši istorija mums atskleidžia dvasinę kelionę, kurioje neišvengiama dykuma ir išmėginimai.

Sesuo Gabrielė Vasiliauskaitė OSB

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.