„Kristus, įteikiantis raktus šv. Petrui“ iš Naujosios Žagarės Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios

01
02 /
2018

„Kristus, įteikiantis raktus šv. Petrui“ iš Naujosios Žagarės Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios

„Kristus, įteikiantis raktus šv. Petrui“ iš Naujosios Žagarės Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios

Vasario 22 d. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje – apaštalo Šv. Petro Sosto šventė, skirta pagerbti apaštalą Petrą, kaip Romos vyskupą. Ankstyvieji (IV a.) martirologai mini dvi Šv. Petro Sosto šventes Romoje (sausio 18 ir vasario 22 d.), sietas su dviem šv. Petro sostais, kurių vienas buvo saugomas Šv. Petro bazilikos krikštykloje, o kitas – šv. Priscilės katakombose (abu neišliko; dabar Šv. Petro bazilikoje saugomas sostas (Cathedrae Petri) datuojamas IX a.). IX a. radosi tradicija sausio 18 d. šventę sieti su šv. Petro, kaip Romos vyskupo sostu, o vasario 22 d. – su jo, kaip Antiochijos vyskupo, sostu. 1960 m. popiežius, šv. Jonas XXIII, sausio 18 d. šventę, kaip besidubliuojančią, iš liturginio kalendoriaus išbraukė.

Šios šventės proga prisimenamas šv. Petrui – pirmajam Romos vyskupui, arba popiežiui, – Kristaus paskirtas vaidmuo kuriant Bažnyčią. Apie šią laikas nuo laiko aktualizuojamą atmintį liudija ir krikščioniškosios dailės istorija.

Naujuoju Testamentu (žr. Mt 16, 18–19) paremta simbolinė Bažnyčios įsteigimo scena – Išganytojas apaštalui Petrui (kurį pavadino kertiniu Bažnyčios akmeniu) įteikia Dangaus raktus ir popiežiaus insignijas – pasirodė jau ankstyvųjų krikščionybės amžių dailėje. Vėliau, Renesanso ir Baroko epochose, šio siužeto plitimą paskatino popiežių užsakymai. Taip atsirado garsių Italijos menininkų kūriniai: Pjetro Perudžino (Pietro Perugino; 1450–1523) freska ir pagal Rafaelio (Raffaello; 1483–1520) projektą išaustas gobelenas, esantys Vatikano Siksto koplyčioje, ar Ambrodžijaus Bonvičino (Ambrogio Buonvicino; 1552–1622) ir Džano Lorenco Berninio (Gian Lorenzo Bernini; 1598–1680) reljefai, puošiantys Šv. Petro baziliką. Raktų šv. Petrui įteikimo sceną savo paveiksluose vaizdžiai perteikė Gverčinas (Guercino, tikr. Giovanni Francesco Barbieri, 1591–1666), Gvidas Renis (Guido Reni; 1575–1642), Nikola Pusenas (Nicolas Poussin; 1594–1647); ją vaizdavo ir kiti XVII–XIX a. Vakarų Europos dailininkai.

Lietuvoje aptariamojo siužeto bažnytinių kūrinių žinoma gana nedaug. Vienas jų nuo seno puošia Naujosios Žagarės Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios didįjį altorių. Jau 1676 m. minimas čia buvęs Kristaus, įteikiančio raktus šv. Petrui, paveikslas – tuomečio Trakų pavieto paiždininkio, Joniškio ir Žagarės viceekonomo Mykolo Kazimiero Palevičiaus auka. Reikia pastebėti, kad bažnyčių, kurioms suteiktas Šv. Petro ir Pauliaus titulas, didžiuosiuose altoriuose, taip pat ir Lietuvoje, paprastai kabo abu apaštalus vaizduojantys paveikslai, o raktų šv. Petrui įteikimo scena, jei ji būna, aptinkama kurioje nors kitoje bažnyčios vietoje. Pavyzdžiu gali būti vienas seniausių tokių atvaizdų Lietuvoje – Pjetro Perčio (Pietro Giovanni Perti) ir Džovanio Marijos Galio (Giovanni Maria Galli) 1677–1684 m. sukurtas Kristaus, įteikiančio raktus šv. Petrui, bareljefas Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios presbiterijos skliaute, virš didžiojo altoriaus. Žinoma, kad XVIII a. Vilniaus katedroje buvęs šio pavadinimo paveikslas kabėjo antrajame Šv. Petro altoriaus tarpsnyje.

Ar Naujosios Žagarės bažnyčios didžiojo altoriaus pagrindinio paveikslo siužetą parinko kūrinio aukotojas, ar tuometis klebonas, ar kuris aukštesnis Žemaičių vyskupijos dvasininkas, nežinoma, tačiau tai nebuvo atsitiktinumas, nes dangišką Bažnyčios ir popiežiaus institucijų kilmę įvaizdinančios, tad programiškai katalikiškos, ikonografijos kūrinys papuošė protestantiško Kuršo pasienyje esančios bažnyčios svarbiausią altorių. Beje, ta pati scena parinkta ir greta Latvijos sienos esančio Lauksodžio (Pakruojo r.) bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies altoriaus viršutiniam paveikslui, kuris, tiesa, nutapytas tik XIX amžiuje.

zagares_paveikslas

Pirmasis Naujosios Žagarės bažnyčios Kristaus, įteikiančio raktus šv. Petrui, paveikslas neišliko, tačiau ją tebepuošia kitas šio siužeto – įdomus, meniškas ir turintis ilgą istoriją XVIII a. vidurio paveikslas. Kaip liudija kūrinyje išlikęs įrašas, jis baigtas 1744 m. birželio arba liepos 20 dieną, tad įgytas rengiantis 1745 m. Žagarės šventovės ir jos didžiojo altoriaus konsekracijai, ir, tikėtina, jau iki šios šventės papuoštas XVIII a. 5 dešimtmečiu datuojamais metalo skardos aptaisais. Paveikslas su jais išliko per 1805 m. bažnyčią ištikusį gaisrą. Po jo keletą metų kabėjęs ant sienos, 1817 m. papuošė iliuziškai nutapytą didįjį altorių, o 1827 m. buvo perkeltas į naują medinį dabartinį didįjį altorių. 1836 m. paveikslas atnaujintas, manoma, tuo metu bažnyčios altorius perdažiusio ir paauksavusio dailininko Juozapo Jundzilo, o 1851 m. birželio mėnesį dar kartą buvo atnaujintas tapytojo iš Rygos T(eodoro?) Tichejevo. XX a. pr. jį altoriuje imta kaityti su paveikslu „Aušros Vartų Švč. Mergelė Marija“.

Žagariškio „Kristaus, įteikiančio raktus šv. Petrui“ (drobė, aliejus, 191,5×126 cm; pagrindas – medžio lentų plokštė, 202,5×132,5 cm) kompozicija ir siužeto traktuotė barokinės. Raktus ir popiežiaus tiarą šv. Petrui teikiantis Išganytojas stovi paveikslo kairėje, o popiežiaus kryžių laikantis ir raktus imantis apaštalas klūpo dešinėje. Priekyje palikta erdvės, prie apaštalo guli atverstas Šventasis Raštas. Asmenys pavaizduoti didingumo scenai suteikiančiu rakursu iš apačios, sąlygiškame plynos žemės, kalnuoto horizonto ir aukšto dangaus peizaže. Jo viršų pridengia atsivėrusi dangiškoji sfera su angeliukais debesyse ir Šventosios Dvasios balandžio spindulių glorijoje. Konkretus kūrinio pirmavaizdis nenustatytas, bet Kristaus ir apaštalo figūrų grupės kilmės linijos punktyras būtų toks: minėta Perudžino freska – Gvido Renio paveikslai – jų graviūros arba/ir nežinomi pastarųjų sekiniai – Žagarės paveikslas.

Paveikslas ne kartą naujintas ir iš dalies uždengtas aptaisais, bet tebematyti, kad tai iš provincijos bažnyčių dailės visumos išsiskiriantis baroko tapybos pavyzdys. Raiškaus piešinio figūros sklandžiai įkomponuotos gilioje tamsokoje erdvėje. Veidai ir kitos matomos kūnų vietos modeliuotos sodriais šviesokaitos kontrastais. Abu veidai panašiai idealizuoti, migdoliškų apybraižų, su aukšta aptakia kakta, dailiai lenktais antakiais, didelėmis giliomis akimis, ilgoka taisyklinga nosimi ir nedidelėmis minkštomis lūpomis, tačiau jiems suteikta ir skirtingų portretinių bruožų: jauno Jėzaus veide atsispindi gerumas ir atidumas, o gerokai vyresnio šv. Petro – susirūpinimas ir nuolankumas.

Be aptariamojo paveikslo, tas pats dailininkas nutapė dar kelis Naujosios Žagarės bažnyčios paveikslus, tačiau jo pavardė ir kiti darbai tebėra neišaiškinti. Vis dar nežinomas ir auksakalis, pagaminęs šiems paveikslams ornamentuotus aptaisus, tik iš savito braižo ir ornamentų atpažįstami jo darbo paveikslų aptaisai, karūnos ir kiti dirbiniai, išlikę ne tik Naujosios Žagarės, bet ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės (buv. pranciškonų), ir Gruzdžių Švč. Trejybės bažnyčiose.

Paveikslo „Kristus, įteikiantis raktus šv. Petrui“ kontūrinių aptaisų kompozicija apgalvota, pusiausvira. Metalo lakštai dengia figūrų drabužius, atributus (tiarą, pagalvėlę po ja, kryžių, knygą, raktus, nimbus), angeliukų sparnus, Šventąją Dvasią simbolizuojantį balandį ir jį supančius spindulius. Anksčiau jie dengė ir Jėzaus sandalus. Šie žvilgantys metaliniai elementai, viena vertus, suardo tapybos kūrinio vienovę ir tikrovės iliuziją, bet, antra vertus, paryškina ir sujungia visus prasminius paveikslo sandus ir pabrėžia vyksmo mistiškumą. Jie atspindi nuo XVII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijoje įsigalėjusią tradiciją pagerbiamus šventus katalikiškus paveikslus papuošti (juose pavaizduotus asmenis „aprengti“) tauriųjų arba kitų spalvotųjų metalų aptaisais, kurie kartais dar būdavo pagražinami brangiaisiais akmenimis arba suaukotais papuošalais.

Aptariamojo paveikslo aptaisai yra iliuziškojo tipo šios paskirties auksakalystės kūrinys be įmontuotų brangenybių. Plokščiuose, tik su bareljefinėmis detalėmis metalo lakštuose nuosekliai atkurtas uždengtų tapytųjų elementų piešinys, nors jis dar papildytas ornamentais, kurių paveiksle nėra. Derinti lygaus paviršiaus ir įvairiai raštuoti plotai. Poliruotą apsiaustų, knygos ir pagalvėlės paviršių skaido tik piešinio linijos ir reljefo briaunos. Dekoratyvesni plunksnuotieji elementai, nimbai, kryžius ir spinduliai modeliuoti tolygaus ritmo bareljefu. Jėzaus ir apaštalo tunikos papuoštos tankiu linijiniu akantų šakelių, supintų su regentinėmis juostelėmis, raštu. Tapačiu, tik smulkesniu ornamentu išskirtos tunikų detalės ir tiara, kurios vainiko ir viršūnės dekoras ryškesnis – reljefinis. Aptaisai sidabro spalvos, bet visi atributai ir rūbų detalės paauksuoti.

Naujosios Žagarės bažnyčios paveikslas „Kristus, įteikiantis raktus šv. Petrui“ – svarbus šio siužeto Lietuvos dailėje ir XVII–XVIII a. katalikiškojo dvasingumo Lietuvoje tyrinėjimams. Be to, jis puošia šią šventovę ir padeda puoselėti parapijos pamaldumo tradicijas.

Dr. Regimanta Stankevičienė