Liepos mėnesio datos

15
07 /
2017

Prieš 600 metų, 1417 m. liepos 26 d., Konstanco susirinkimas ekskomunikavo antipopiežių Benediktą XIII. Iš Aragono kilęs Pedro de Luna 1394 m. grupės kardinolų buvo išrinktas popiežiumi ir nuo tol rezidavo Avinjone, pripažįstamas dalies Europos valstybių. Konstanco susirinkimas, siekdamas įveikti Bažnyčios skilimą ir išrinkti naują, visuotinai pripažįstamą popiežių, paskelbė atkakliai besipriešinantį Benediktą XIII schizmatiku ir jį ekskomunikavo. Šis niekada nesutiko su tokiu nuosprendžiu. Paskutinius gyvenimo metus Pedro de Luna praleido Aragono karalystėje, Penjiskolos pilyje ant Viduržemio jūros kranto.

Prieš 500 metų, 1517 m. liepos 16 d., Romoje, Šv. Angelo pilyje, pakartas kardinolas Alfonsas Petručis (Alfonso Petrucci). Labai jaunas (beveik ar maždaug 20 metų amžiaus) tapęs vyskupu ir kardinolu, Alfonsas varžėsi dėl teisės administruoti gimtąjį Sienos miestą su pusbroliu kardinolu Rafaeliu Petručiu. Pastarąjį palaikė popiežius Leonas X, tad Alfonsas Petručis sumanė Romos vyskupą nunuodyti. Sąmokslui iškilus aikštėn, kardinolas A. Petručis prisipažino rengęs nusikaltimą ir buvo pasmerktas myriop.

Prieš 500 metų, 1517 m. liepos 23 d., Žemaitijos bajorai Lukas ir Martynas Viekavičiai fundavo Liolių parapinę bažnyčią. Kauno arkivyskupijos kurijos archyve išlikęs kuklus šio fundacijos akto pergamentas, jau praradęs prie jo kitados prikabintus fundatorių antspaudus, yra bene seniausias originalus dokumentas, bylojantis apie bajorų dovanojimą Žemaitijos parapinei bažnyčiai. Iš jo turinio matyti, kad Lioliuose jau iki tol būta kunigo. Veikiausiai jį čia buvo įkurdinęs brolių fundatorių velionis tėvas Mikalojus, mat šis jau buvo suteikęs šiek tiek turto dvasininko išlaikymui, o pirmoji Liolių parapinė bažnyčia turbūt neatsitiktinai buvo pavadinta Šv. Mikalojaus vardu. 1517 m. fundacijos aktu klebono nuosavybei buvo perduotas dvaras, keletas valstiečių ir nelaisvųjų su jų šeimomis, dvi smuklės miestelyje – drauge su teise į dešimtinę iš Liolių dvaro javų pasėlių (išskyrus avižas) ir daržų.
Netrukus prieš Martynui Liuteriui paskelbiant garsiąsias tezes įsteigtos šventovės istoriją Reformacija paveikė tiesiogiai. Liolių dvarui patekus į bajorų evangelikų rankas, šie XVI a. antrojoje pusėje bažnyčioje įkurdino evangelikų bendruomenę, ir tik maždaug po pusės amžiaus, iškėlus bylą teisme, katalikai šventovę susigrąžino. 1768 m. iškilo naujas (mūsų dienas pasiekęs) šv. apaštalų Simono ir Judo Tado vardu pavadintos bažnyčios pastatas. Išlikęs iki mūsų dienų, jis, papuoštas turtingu įvairių epochų interjeru, yra vienas gražiausių medinės sakralinės architektūros pavyzdžių Žemaitijoje. Nuo 1997 m. Liolių parapinė bažnyčia priklauso Šiaulių vyskupijai.

Prieš 250 metų, 1767 m. liepos 16 d., popiežius Klemensas XIII šventuoju paskelbė Joną Kentietį. XV amžiuje gyvenęs lenkų kunigas – drauge ir Krokuvos universiteto profesorius – palaimintuoju buvo paskelbtas 1680 m., o 1737 m. popiežius Benediktas XIII paskyrė jį vienu iš Lenkijos ir Lietuvos šventųjų globėjų. Jo kūnas ilsisi Krokuvoje, visai šalia senojo universiteto – akademinėje Šv. Onos bažnyčioje. Dabar Jonas Kentietis yra Krokuvos miesto ir visos arkivyskupijos, mokinių ir studentų, mokytojų ir dėstytojų, o taip pat katalikiškų mokyklų šventasis globėjas. Jo šventė minima gruodžio 23 dieną.

Prieš 100 metų, 1917 m. liepos 25 d., Vilniaus vyskupas Eduardas Roppas paskirtas Mogiliavo arkivyskupu metropolitu. Latgaloje gimęs aristokratų (Roppo ir Pliaterytės) sūnus sakėsi esąs „truputį lenkas, truputį vokietis, truputį lietuvis, o pirmiausia katalikas“. Jis studijavo teisę ir dirbo valstybės tarnautoju Peterburge, mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, studijavo Insbruko ir Fribūro universitetuose, klebonavo Liepojoje (ten pastatydino dabartinę katedrą), o sulaukęs 50-ties buvo paskirtas Tiraspolio vyskupu. 1903 m. tapęs Vilniaus vyskupu, architekto ir skulptoriaus Antano Vivulskio globėjas Eduardas Roppas pertvarkė čionykštę kunigų seminariją, palaikė gimtosios (lenkų, lietuvių, baltarusių) kalbos teises vyskupijos katalikų gyvenime, siekė atkurti katalikų matomumą ir aktyvų veikimą viešojoje erdvėje – nuo iškilmingų procesijų iki politinės veiklos (pats vyskupas įkūrė politinę partiją ir buvo išrinktas į Rusijos dūmą). Užsitraukęs Imperijos valdžios nemalonę, vyskupas Roppas 1907 m. buvo nušalintas nuo pareigų ir kone ištisą dešimtmetį praleido privačiai gyvendamas brolio dvare. Tik 1917 m., Rusijoje nuvertus monarchiją, jis buvo paskirtas aukščiausiu Katalikų Bažnyčios hierarchu Rusijos imperijoje – Mogiliavo arkivyskupu metropolitu. Deja, šis Eduardo Roppo gyvenimo etapas buvo dar nelaimingesnis: 1919 m. bolševikai jį įkalino namų arešte, o po pusmečio arkivyskupas pasinaudojo galimybe išvykti iš Sovietų Rusijos, tikėdamasis netrukus sugrįžti. Deja, likęs ganytojo gyvenimas praėjo toli nuo jo kaimenės – glaudžiantis Varšuvoje, o gyvenimo pabaigoje – Poznanėje. Sulig Eduardo Roppo mirtimi 1939 m., II pasaulinio karo išvakarėse, Mogiliavo metropolija nustojo egzistavusi.

Prieš 50 metų, 1967 m. liepos 24 d., Taipėjuje mirė pirmasis kinų kardinolas Tomas Tien Ken-sinas. Jo tėvas, dėstęs literatūrą kunigų seminarijoje, savo gyvenimo pabaigoje tapo krikščioniu; vėliau seminarija pasirūpino našlaičiu, kuris, sulaukęs vienuolikos, pasikrikštijo, o vėliau pats pradėjo studijas kitoje seminarijoje. Kai dėl tuberkuliozės Tien Ken-sinui buvo liepta išeiti, atkaklus seminaristas paklaũsė vieno kunigo patarimo – likti tol, kol rektorius pats jį išmes. Taip galiausiai tapo kunigu, o vėliau – ir verbistų (Įsikūnijusio Žodžio) kongregacijos nariu. 1939 m. paties popiežiaus konsekruotas vyskupu Romoje (jo herbo devizas – „Teateinie Tavo karalystė“), darbavosi kaip ganytojas Kinijoje. 1946 m. Pijus XII jį nominavo kardinolu – pirmuoju Kinijos istorijoje. Deja, drauge su garbe atėjo ir negandos. Prasta sveikata ir komunistų valdžia neleido jam ilgesnį laiką eiti Pekino arkivyskupo metropolito pareigų. Palikęs tėvynę, kardinolas Tien Ken-sinas uoliai darbavosi dėl Kinijos Bažnyčios gerovės užsienyje (JAV ir Europoje), vėliau įsikūręs Taivanyje ėjo Taipėjaus apaštališkojo administratoriaus pareigas, dalyvavo dviejose konklavose ir II Vatikano susirinkime.

Prieš 50 metų, 1967 m. liepos 25–26 d., popiežius Paulius VI lankėsi Turkijoje. Tai buvo penktoji šio popiežiaus kelionė už Italijos ribų ir pirmasis Romos vyskupo vizitas Turkijoje. Lankydamasis Stambule, Paulius VI susitiko su Konstantinopolio ortodoksų patriarchu Atenagoru, bendravo su armėnų, musulmonų ir žydų dvasiniais vadovais, šalies prezidentu, aukojo Mišias. Antrąją kelionės dieną Romos vyskupas, kaip piligrimas, aplankė du svarbius apaštalų laikų Bažnyčios centrus – Smirną ir Efezą.

Dr. Liudas Jovaiša