Pal. Šarlis de Fuko

GRUODŽIO 1 D.

„Visada ieškau pačios paskutinės vietos, kad būčiau toks pat mažas kaip mano Mokytojas“

„Tu nenulauši palinkusios nendrės…“

Šarlis de Fuko gimė 1858 m. rugsėjo 15 d. Strasbūre, kilmingoje šeimoje. Būdamas šešerių metų berniukas neteko mamos, po kelių mėnesių mirė ir tėvas, tad jį ir mažesnę sesutę ėmėsi globoti seneliai. Prancūzijai po karo su Prūsija praradus Strasbūrą, dvylikametis Šarlis su seneliais buvo priversti trauktis į šalies gilumą. Dėl tokių skaudžių netekčių vaikas jautėsi vienišas, tapo uždaras ir jautrus. Pamažu ėmė prarasti tikėjimą, tvirtesnio pamato vėliau nerado ir jokioje filosofijos kryptyje, tad nerimą bandė malšinti lengvai pasiekiamais malonumais.

1879 m. jaunuolis baigė Sen Syro karo akademijos kavalerijos fakultetą, pagal pažangumą būdamas paskutinėje vietoje, ir pradėjo kariškio karjerą. Maždaug tuo metu mirė jo senelis. Paveldėjęs didelį giminės turtą, Šarlis dar labiau paniro į lėbavimą ir linksmybes. 8 metus nepalaikė ryšio su savo šeima. Išsiųstas į Alžyrą drauge atsivežė moterį, su kuria gyveno be santuokos. Vadovybės dėl to įspėtas, supykęs atsistatydino iš armijos ir parvyko į Prancūziją.

Sūnaus palaidūno sugrįžimas

Sužinojęs apie savo dalinio patirtus sunkumus kovose Alžyre, Šarlis sugrįžo į karinę tarnybą ir šįkart pasirodė kaip drausmingas, drąsus karininkas. Nors arabų sukilėliai buvo jo priešai, Šarlį labai sujaudino jų vargingas gyvenimas, nuoširdus svetingumas, o išpažįstamas islamas, „tas nuolatinis sielų bendravimas su Dievu“, pažadino nuojautą esant kažką didingesnio nei žemiškieji rūpesčiai. Jis ėmėsi studijuoti Koraną ir Bibliją, 1882 m. atsistatydino iš kariuomenės ir leidosi tyrinėti Maroką persirengęs žydų rabinu (nes į šalį įžengti europiečiams tuomet buvo uždrausta). Per beveik metus trukusią kelionę teko kęsti neturtą ir socialinę panieką, tai Šarliui buvo visiškai naujos patirtys. Kelionė jaunuolį subrandino, jos įspūdžius jis publikavo moksliniame žurnale ir už tai 1885 m. buvo apdovanotas Prancūzijos geografijos draugijos aukso medaliu. Galiausiai grįžusį į Paryžių jį šeima priėmė šiltai, nė kiek nepriekaištaudama dėl audringos praeities.

„Jei Tu esi, padaryk, kad Tave pažinčiau“

Paryžiuje Šarlis apsigyveno šalia savo pusseserės šeimos ir pradėjo nuoširdžiai ieškoti tiesos. Pasinėrė į antikos filosofų darbus, bet nusivylė, pamažu suvokęs, kad Dievo pasiekti vien savo jėgomis neįmanoma, nes Jis nėra idėja, kurią reikia surasti, o Asmuo, kurį reikia sutikti. Šiam susitikimui pasirengti padėjo pusseserės nuodėmklausys tėvas Juvelenas (Huvelin), tarnavęs Šv. Augustino bažnyčioje. Vieną 1886 m. spalio vakarą Šarlis ryžosi atlikti viso gyvenimo išpažintį ir priėmė šv. Komuniją. Iš karto pajuto širdyje beribį pasitikėjimą Dievu ir Jo meilę, giliai suvokęs, kad yra Dievo išgelbėtas, grąžintas į gyvenimą, ir beveik iš karto po atsivertimo suprato, kad yra pašauktas vienuoliškam gyvenimui.

Brolis Marija Alberikas

Tėvo Juveleno patartas savo pašaukimą gerai ištirti, Šarlis 1888 m. leidosi kelionėn į Šventąją Žemę. Aplankė Betliejų, Jeruzalę, Nazaretą – vietas, liudijančias vargingą Jėzaus kaip amatininko gyvenimą. Nazarete Šarlį persmelkė Dievo nusižeminimo slėpinys, kurį jis vėliau kontempliavo visą gyvenimą – Dievas taip pamilo mus, jog tapo vienu iš mūsų, vargšų vargšu… Kelionėje Šarlis galutinai pasiryžo artimai sekti Viešpatį, dalytis Jo paslėptu nuolankiojo ir vargšo amatininko iš Nazareto gyvenimu, trukusiu trisdešimt gyvenimo metų.

Tinkamiausias troškimui įgyvendinti pasirodė trapistų ordinas. Į jį įstojo 1890 m., gavęs Marijos Alberiko vardą kelerius metus praleido Marijos Snieginės vienuolyne, paskui buvo išsiųstas į Akbę Sirijoje. Bet nesijautė galutinai išgyvenąs savo pašaukimą – dar ne toks neturtėlis kaip Viešpats, kuris neturėjo visiškai nieko. Tad vienuolio širdyje ima bręsti troškimas įsteigti mažą bendruomenę, kuri gyventų kaip Jėzus Nazarete, tik iš rankų darbo, be jokios nuosavybės. Būdamas labai karšto būdo, degte degė noru tuojau pat steigti bendruomenę, bet kantriai trejus su puse metų jį tyrė, prašydamas Dievo valios vadovavimo. Pamažu artėjo metas arba duoti amžinuosius įžadus, arba eiti savo keliu. 1897 m. pradžioje brolis Marija Alberikas iš ordino Generalinio Tėvo Romoje gavo leidimą palikti trapistus, sudėjo į savo dvasios tėvo Juveleno rankas skaistumo ir neturto įžadus, įsėdo į laivą ir išplaukė į Šventąją Žemę.

Pašaukimo tyrimas

Trejus metus Nazarete Šarlis tarnavo jį priglaudusioms klarisėms, įsikūręs lūšnoje, skirtoje įrankiams laikyti. Labai daug laiko praleisdavo vienumoje melsdamasis, adoruodamas Švč. Sakramentą, studijuodamas Šv. Raštą. Tai buvo tarsi dykumos laikas, kai Dievas šnekino pašauktojo širdį, bet taip pat išbandymų ir pagundų vieta. Kankino abejonės, ar nesuklydo palikdamas trapistus, paskui sumanė pirkti sklypą Palaiminimų kalno viršūnėje ir ten steigti kunigų atsiskyrėlių bendruomenę. Negavęs Jeruzalės patriarcho pritarimo šiam sumanymui, brolis nurimo ir, remiamas tėvo Juveleno, toliau kantriai ieškojo Dievo valios.

1900 m. grįžo į Prancūziją tvirtai žinodamas, kad Viešpats jį kviečia ir kunigystei. Besiruošdamas šventimams susitelkė ties trimis jam labai brangiomis Jėzaus ištaromis:

„Į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“

„Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies.“

„Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“

Ir nušvito tolesnis kelias – reikia eiti ne ten, kur žemė švenčiausia, o kur esi sieloms reikalingiausias. Klajodamas po Alžyrą ir Maroką matė, kad ten gyvena labai apleistos tautos, ten darbuojasi vos keletas misionierių. 1901 m. birželio 9 d. Šarlis de Fuko įšventinamas į kunigus ir išvyksta į Šiaurės Afriką.

Misija Sacharoje

Ermitažą brolis Šarlis pasistatė Beni Abėje, arčiausiai prie Maroko sienos esančioje Alžyro oazėje. Ir jį tuojau pat užplūdo lankytojai, pats brolis pasakoja laiške: „Į mano duris kas nors beldžiasi bent dešimt kartų kiekvieną paros valandą – vargšai, ligoniai, keliautojai, ieškantys nakvynės…“ Jis patarnavo kareiviams, rūpinosi vergais, kelis jų išpirko, krikštijo vaikus, Prancūzijos visuomenėje ir spaudoje kėlė klausimą dėl vergovės panaikinimo.

Bet kelias vedė dar toliau. Ilgai svarstęs ir raginamas bičiulio, 1904 m. nukeliavo į tuaregų kraštą Hogare – juk buvo vienintelis kunigas, galėjęs ten nuvykti. Įsikūrė Tamanrasete, išmoko tuaregų kalbą, ėmėsi rengti prancūzų-tuaregų žodyną. Į tuaregų kalbą vertė Evangelijas ir Senojo Testamento Išminties raštijos knygas, o į prancūzų – tuaregų dainų tekstus ir patarles.

Gyventi Hogare pagal ano meto liturgines taisykles reiškė atsisakyti švęsti Eucharistiją, nes šalia nebuvo kitų krikščionių. Brolis Šarlis dėl to jautėsi varganas ir sunykęs, lyg medis be vaisių, be to, jį kamavo ir izoliacija, retai sulaukdavo laiškų iš bičiulių. Išsekęs jis susirgo, bet tuaregai ištiesė pagalbos ranką, rūpinosi ir teikė jam maistą, taip draugystė tarp atvykėlio ir čiabuvių sustiprėjo. Brolis pasirinko ne pamokslauti tuaregams, o tenorėjo įgyti jų pasitikėjimą, pažinti juos, liudyti Gėrį, kurio tarnas yra, širdyje puoselėdamas troškimą, kad vieną dieną jie patirs, jog Jėzus mirė už juos.

„Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių…“

1910 m. Šarlis de Fuko pasistatė antrą ermitažą Asekremo plynaukštėje. Čia jį lankydavo tuaregai, jų vadai laikė garbe būti misionieriaus draugu ir klausti jo patarimo. Brolis Šarlis kuo įmanydamas stengėsi padėti Sacharos klajokliams, palengvinti jų gyvenimą – pats išmoko megzti ir mokė čiabuvius, parodė, kaip ręstis tvirtesnius namus. Pamažu, atsiliepiant į aplinkinių žmonių poreikius, kontempliatyvus vienuolio gyvenimas virto aktyviu Evangelijos ir Bažnyčios mokymo skelbėjo gyvenimu.

1914 m. prasidėjus karui prancūzų kariuomenė sumažino pajėgas Afrikoje ir dėl to kilo maištininkų bruzdėjimai. Brolis Šarlis liko Tamanrasete, norėdamas būti su tuaregais, atsisakęs prieglobsčio pas prancūzų karininkus. 1916 m. su Tamanraseto gyventojais pasistatė slėptuvę, joje prisiglaudė visi kaimelio gyventojai ir klajokliai kaimynai. Gruodžio 1 d. būrys maištininkų užėmė slėptuvę, suėmė misionierių, kuris ramiai pakluso plėšikams kaip „avis, vedama į pjovyklą“. Kilus sumaiščiai vienu šūviu brolio Šarlio gyvenimą nutraukė persigandęs penkiolikmetis vaikinas.

Medis davė gausių vaisių

Netrukus po Šarlio de Fuko mirties, įkvėpti jo gyvenimo ir mokymo, Alžyre ėmė burtis krikščionys, pasivadinę Jėzaus mažaisiais broliais ir Jėzaus mažosiomis seserimis. Jie nusprendė apsistoti vargingiausiose vietose tarp nuskurdusių žmonių, verstis iš to paties darbo kaip ir jie, nesistengdami nieko tiesiogiai atversti, paprasčiausiai gyventi kaip krikščionys, pavyzdingai išlaikantys tikėjimo praktiką.

Šiandien yra kelios Šarlio de Fuko dvasingumu sekančios šeimos – tai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, pasaulietiniai institutai ir brolijos, kurios dalijasi žmogiškojo gyvenimo sunkumais ir artimo meile su vargstančiaisiais. Popiežius Benediktas XVI po Šarlio de Fuko beatifikacijos 2005 m. lapkričio 13 d. Romoje kalbėjo: „Jėzus, kuris atėjo susivienyti su mūsų žmogiškumu, kviečia mus visuotiniam broliškumui, kurį Šarlis de Fuko išgyveno Sacharoje, meilei, kurią Kristus davė mums kaip pavyzdį.“

Parengė Ieva Venskevičiūtė

• «