Pašaukimas.Kas nutinka pasakius Dievui „Taip“

08
10 /
2018

Casey‘is Cole‘as – jaunas Mažesniųjų brolių ordino (pranciškonų) vienuolis, pernai davęs amžinuosius įžadus. Jis baigė religijos ir skurdo tyrimų studijas Furmano universitete, JAV. Šiuo metu C. Cole‘as ruošiasi tapti kunigu ir studijuoja teologiją. „Magnificat leidiniai“ šiemet išleido jo pirmąją knygą „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui „Taip“, kurioje brolis dalijasi labai asmeniška, bet kiekvienam artima pašaukimo istorija – piligrimų tautos keliu. Pasirinkęs gyventi neturtingai, paprastai ir būti panašus į šv. Pranciškų Asyžietį, brolis Casey’is mėgina atskleisti paslaptingą Dievo malonės darbą stengiantis sekti Kristumi, kuris tapo vargšu, kad mes būtume iš tikrųjų ir amžinai turtingi.

Susidūrus su išbandymais, visos mūsų teorijos ir gražios kalbos yra patikrinamos. Nors noviciate buvo gera sakyti: „Mano Dievas ir mano viskas, ko dar galėčiau norėti gyvenime?“, nesusidūriau su tikra neviltimi ir man neteko patirti, ką šie žodžiai iš tikro reiškia. O kaip yra tada, kai Dievas nebeatrodo toks artimas, kai mano stiprybė ir gynėjas atrodo tolimas ir nepatikimas? Sporte, kai komandai sekasi ir visi ją giria už puikų susižaidimą, išmintingas treneris sako: „Aha, bet pažiūrėkim, kaip jiems seksis, kai pralaimės porą rungtynių.“ Atsiradus įtampai, spaudimui, nesėkmei ir nusivylimui pasirodo mūsų tikrasis „aš“ ir tada paaiškėja, kas iš tiesų yra svarbu. Susidūrus su išbandymais, labai lengva leisti mūsų ryšiui išblėsti, pasaulietiškiems rūpesčiams mus užvaldyti ir atimti iš mūsų stiprybės šaltinį. Gali būti labai lengva kaltinti Dievą, – ir tai suprantama, – kad Jis nebėra tas gynėjas ir sergėtojas, kuriuo nusprendėme visiškai pasitikėti. Kur buvai, Dieve, kai man taip prastai sekėsi? Kodėl tu tam neužkirtai kelio?

Man taip nebuvo. Kažkodėl žinojau, kad Dievas yra arčiau nei bet kada. Susidūręs su išbandymais, nebėgau nuo Dievo, aš Jame radau didesnę užuovėją ir jėgą negu gerais laikais. Aš turėjau melstis – ne per prievartą ar iš pareigos, bet todėl, kad tai buvo vienintelis stiprybės šaltinis, iš tikrųjų galintis man padėti viską iškęsti. Jėzus tikrai buvo vienintelis, kuris niekada manęs nenuvilia, visada mane palaiko, ir todėl pirmiausia Jame radau užuovėją.

Kai tikėjimas stiprus ir maldos vaisiai akivaizdūs, galbūt norisi čia ir pabaigti pasakojimą. Galima lengvai įsivaizduoti, jog čia yra ta akimirka, kai malda pasiekia aukštumas. Nieko nėra puikiau, kai suvokiame, kad esame silpni, ir pradedame tikėti, kad Dievas mums suteiks viską, ko reikia; gyvename kupiną pasitenkinimo maldos gyvenimą.

Tam tikru požiūriu tai tiesa. Tai gana didelė pergalė, kad ir kaip pažiūrėsi.

Bet aš manau, kad tai tik dalis istorijos. Nors malda yra labai svarbi kaip stiprybės ir prasmės šaltinis, ji yra daug daugiau nei tik terapija. Dievas yra daug daugiau nei mūsų metafizinis pliušinis meškiukas, duodantis mums visa, ko reikia. Kai sukuriame prasmingą santykį su visko, kas gera, Dievu, darome tai pirmiausia ne tam, kad pasiektume savo tikslus, bet kad pasiektume Dievo tikslus. Tuomet atrodytų, kad tikra malda sutelkta ne į bandymą įtikinti Dievą būti panašų į mus, bet į bandymą padaryti mus panašesnius į Dievą. Malda, pasiekusi pilnatvę, suteikia mums stiprybės ir prasmę mūsų kelionei, bet ji taip pat reikalauja iš mūsų atsivertimo ir perplanuoja kelionę, kurioje manome dalyvaujantys. Kaip rašiau po rekolekcijų atsiskyrėlių vienuolyne postulantūroje, noras būti arčiau Dievo dažnai reiškia, kad teks pastebėti ir įveikti kliūtis, kurias tyčia ar netyčia pastatome tarp Dievo ir savęs.

[…] Tąkart, kai maldoje buvau pakankamai tyliai, kad galėčiau klausytis, užtektinai ramus, kad leisčiau Dievui būti su manimi ir sau su Dievu, atradau atsakymus į klausimus, kurių net nežinojau turįs. Ten, po paviršiumi to, kuo bandžiau pasirodyti esąs, knibždėjo daugybė jausmų ir minčių, apie kuriuos net nenutuokiau. Apmaudas. Skausmas. Pyktis. Savigaila. Kažkas viduje tempė tolyn nuo to, ko turėjau norėti – atleidimo, nuolankumo ir susitaikymo – prie to, ko aš nenorėjau: keršto ir skriaudos atlyginimo. Kai nustojau žiūrėti į išorę ir pradėjau žvelgti į vidų, Dievas padėjo pamatyti, kad kelias, kuriuo ėjo mano širdis, nebuvo Evangelijos, tai, ko aš norėjau, nebuvo tai, ko norėjo Dievas. Kai įžengiau į šią akimirką ir atsisakiau visko, išskyrus troškimą būti su Dievu, supratau, kad man reikia keistis.

Jei paklaustumėte manęs, čia ir slypi tikroji maldos malonė.

Nors malda gali padrąsinti ir suteikti stiprybės gyvenime eiti toliau, duoda progą išsakyti savo poreikius ir sielvartą Dievui, dažnai viskas gali nueiti niekais, jei malda mums tik tiek ir reiškia. Moderniame pasaulyje daugeliui religija ir tikėjimas į Dievą paprasčiausiai yra mūsų projekcijos, visų mūsų troškimų išpildymas. Religijos kritikai sako, kad ne Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, bet iš tikrųjų mes, tikintieji, sukūrėme Dievą pagal savo paveikslą. Ar galima su jais nesutikti, jei mūsų malda tėra būdas įsiteigti tai, ką norime girdėti, stiprybės šaltinis, kuris padrąsina daryti tik tai, ką norime? Deja, tie religijos ir tikėjimo kritikai šiuo atveju yra teisūs: kai mūsų „Dievas“ suteikia mums jėgų neapkęsti, skaldyti, užkariauti, paminti žmogiškumą, atskirti ir sukelti skausmą, tenkinti savanaudiškus troškimus, o ne kurti Dievo Karalystę, kurioje turėtume visus priimti su meile ir susitaikymu, meldžiamės ne gyvajam ir tikrajam krikščionių Dievui. Kažko verkiant trūksta.

Pilnatvę pasiekusi malda yra susitikimas su Dievu, keičiantis mūsų pasaulio matymą ir santykį su Juo. Kaip daugybė šventųjų ir teologų sakė, malda kaip ryški šviesa, parodanti tai, ko kitaip nepamatome. Kai užsidedame akinius arba žiūrime pro langą, nusisukę nuo šviesos, galime patikėti, kad stiklas visiškai švarus. Bet jei pakeistume savo požiūrio tašką ir pažiūrėtume į stiklą šviesoje, įžiūrėtume dėmes, įbrėžimus ir įskilimus, kurie visada ten buvo, bet visiškai paslėpti nuo mūsų įprasto suvokimo. Tokį poveikį susitikimas su Dievu gali turėti mūsų gyvenimui. Kai akimirkai numaldome troškimą įkalbėti Dievą duoti mums tai, ko norime, ir paprasčiausiai susiduriame su Dievu Jo esybėje (kai nukreipiame dėmesį į pačią šviesą, o ne naudojamės ja, kad pamatytume, ko trokštame), mūsų mintys prašviesėja. Staiga pamatome save ir pasaulį taip, kaip mato Dievas… ir pirmą kartą suprantame, kad viskas ne taip, kaip turėtų būti. Kažkas turi pasikeisti.

Dažnai tas kažkas esame mes.