Serafimas Sarovietis

01
07 /
2018

Serafimas Sarovietis
„Žemiškas angelas ir dangiškas žmogus“ – liepsnojantis ir gydantis paprastumas

Šventas Serafimas Sarovietis (tikrasis vardas Prochoras) yra vienas žinomiausių vienuolių ir mistikų Rusijos Ortodoksų bažnyčioje. Jis bandė perteikti pasauliečiams kontempliatyvųjį ir asketiškąjį vienuolynų mokymą ir teigė, kad kiekvieno krikščionies tikslas – jungtis su Šventąja Dvasia. „Žemiškas angelas ir dangiškas žmogus“, – gieda Bažnyčia per jo vardadienį.

Šv. Serafimas gimė 1753 m rugpjūčio 1 d. Kurske pirklių šeimoje. Būdamas 19 metų įstojo į Sarovo vienuolyną, 1786 m. davė vienuolinius įžadus ir gavo Serafimo vardą, kuris hebrajų kalba reiškia „liepsnojantis“. Šv. Serafimas tapo diakonu, kunigu ir dvasiniu vadovu, tačiau greitai pasitraukė iš bendruomenės ir išėjo gyventi į mišką, kur 25 metus gyveno kaip atsiskyrėlis, atsidėjęs maldai, Evangelijos skaitymui ir kontempliacijai. Tais atsiskyrimo ir visiškos vienatvės metais šv. Serafimui teko patirti sunkią dvasinę kovą: „Tasai, kuris pasirinko dykumą ir tylą, turi nuolatos jaustis nukryžiuotas.“ Įkvėptas seno vienuolių šūkio: „Atiduok savo kraują ir gauk Dvasią“, jis sakydavo: „Mano siela buvo tokia sklidina džiaugsmo, kad tikrai nejaučiau gyvenąs žemėje.“ Nors šventasis buvo priėmęs tylėjimo įžadus, bet jį pradėjo lankyti daug žmonių, norinčių išgyti, apie tai sužinoję jį užpuolė piktadariai, sumušė, bet turtų nerado. Po užpuolimo šv. Serafimas išgijo, bet liko kuprotas. Po šio įvykio šv. Serafimas apsigyveno vienuolyne, bet gyveno užsidaręs ir su niekuo nesikalbėdamas.

Po maždaug penkiolikos atsiskyrėliško gyvenimo metų Serafimas išėjo į pasaulį ir vienuolyne pradėjo savo charizminę tarnystę kaip „senuolis“ (stariec). Šiuo žodžiu vadinamas dvasiškai brandus žmogus, turintis ypatingų dvasinio vadovavimo kitiems dovanų. Senuolių mokymo esmė – nuolankumas, asketizmas ir Dievo sūnų laisvė, ne silpnumas, o didžiausia galia, kuri perkelia žmogaus egzistencijos ašį nuo savo ego prie Dievo. Būdami Šventosios Dvasios mokiniai, jie gauna dvasinių dovanų: artimo meilę, širdies pažinimą, dvasių skyrimą ir paslėptų minčių pažinimą, galingą maldos užtarimą ir galiausiai įžvalgos bei pranašystės dovanas. Būdamas Šventosios Dvasios įrankis, senuolis atveda sielą į tiesioginį santykį su Dievu ir vykdo paguodos tarnystę. Minioje šv. Serafimas iškart atpažindavo liūdintįjį, praradusįjį viltį, prislėgtąjį ir lankydamas sielvartaujančius žmones į jų sielas įliedavo dieviškos ramybės.

Iš pažiūros Serafimo gyvenimo kelias buvo visai paprastas, tačiau jį nuolat lydėjo galingi ženklai. Šv. Serafimas buvo ypač apdovanotas kaip gydytojas, nuodėmklausys, stebukladarys ir pranašas. Kai pradėjo ermitaže priimti piligrimus, greitai išpopuliarėjo dėl galios gydyti ir įžvalgumo dovanos. Kartais per dieną jį aplankydavo šimtai piligrimų, paskutiniais metais net tūkstančiai. Visus jis priimdavo žodžiais: O mano džiaugsme, Kristus prisikėlė! Pasakojama, kad jis atsakydavo į savo svečių klausimus jiems jų dar neuždavus.

Nuo pat vaikystės šv. Serafimą lydėjo stebuklingi ženklai ir išgijimai. Būdamas vaikas, jis iškrito iš aukštos miesto šventyklos varpinės, tačiau nesusižalojo. Tai buvo pirmasis stebuklas. Ne kartą jam pasirodė Švč. Mergelė Marija ir kiti šventieji jį gydyti ar kažką pranešti. Šv. Serafimas yra kentęs dėl labai sunkių ligų ir kiekvienąsyk buvo stebuklingai Švč. Mergelės išgydytas. Sirgdamas jis atsisakydavo medicininės pagalbos ir visų prašydavo uoliai už jį melstis. Išgydytas iš trejus metus trukusios kančios, iškart pradėjo rinkti pinigus vienuolyno ligoninės koplyčios statybai, nes Šventoji Dvasia yra „Gyvybės Davėja“ sielai ir kūnui.

Būti pranašu nereiškia tik pranašauti ateitį – pirmiausia tai reiškia būti Dievo bausmių pranešėju. „Mes užsitraukiame Dievo rūstybę“, – verkdavo jis, nujausdamas tuos laikus, kai Antikristas pradės šalinti kryžius iš bažnyčių ir griauti vienuolynus: „Ateis toks suspaudimas, kokio nėra buvę nuo šio pasaulio pradžios; angelai neturės kada surinkti sielų nuo žemės.“ Jis išpranašavo daug įvykių, įskaitant ir Rusijos revoliuciją.

Šv. Serafimas be perstojo melsdavosi Jėzaus malda, kad blogio jėgos būtų nutildytos ir kad jo sieloje apsigyventų dieviška ramybė. „Širdies malda“ – „Viešpatie Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“ – išlaisvina širdies erdves, panaikina bet kokį destruktyvumą ir prisitaikydama prie kvėpavimo suteikia ramybę: „Įgyk vidinę ramybę, ir daugybė žmonių bus išgelbėti kartu su tavimi“, – sakydavo šv. Serafimas.

1831 m. Viešpaties Apreiškimo išvakarėse šv. Serafimui dvyliktą ir paskutinį kartą pasirodė Švč. Mergelė Marija ir pranešė: „Netrukus, mano bičiuli, tu būsi su mumis.“ Pirmą Naujųjų 1833 metų dieną, sekmadienį, šventasis priėmė Švč. Komuniją ir atsisveikino su visais susirinkusiais broliais. Vakare vienuoliai girdėjo jį giedant džiaugsmingas šv. Velykų giesmes. Ryte šv. Serafimą rado suklupusį priešais Švč. Mergelės Marijos, vadinamos „Visų Džiaugsmų Džiaugsmas“, ikoną, ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis ir užmerktomis akimis. Jam buvo 78 metai.

Šv. Serafimo mokymą užrašė vienas iš jo dvasinių mokinių Nikolajus Motovilovas. Garsiausia jo frazė: „Siek taikingos dvasios ir tūkstančiai aplink tave bus išgelbėti.“

Serafimo kanonizaciją (paskelbimą šventuoju) taip pat pripažino ir Romos Katalikų Bažnyčia. Šv. Jonas Paulius II vadino Serafimą šventuoju už jo „žengimą per vilties slenkstį“.

Parengė
br. Pier Manzo SDB

Giliau pažinti šv. Serafimo Saroviečio gyvenimą ir jo mintis, perteiktas mokiniui Motovilovui, galite skaitydami „Magnificat leidinių“ išleistą knygą „Šventasis Serafimas Sarovietis. Dvasiniai pamokymai“ (2013 m.)