Spalio mėnesio datos

15
10 /
2018

Prieš 100 metų, 1918 m. spalio 11 d., gimė kun. Pranas Gavėnas SDB (1918–2000 m.). Būsimasis Brazilijos lietuvių sielovadininkas, gimęs Kalvarijos parapijoje, dar vaikystėje patyrė emigranto dalią, kai šeima išvyko į Pietų Ameriką ieškoti geresnio gyvenimo. Po kelerių metų drauge su motina grįžo į Lietuvą, tačiau netrukus, būdamas keturiolikos, išvyko mokytis pas saleziečius į Italiją. Ten studijavo, tapo saleziečiu ir kunigu, darbavosi mokykloje, rašė ir leido knygas jaunimui, redagavo žurnalą „Saleziečių žinios“. Nuo 1971 m. Pranas Gavėnas kunigavo Brazilijoje, San Paulo arkivyskupijoje, patarnaudamas vietos lietuviams. Drauge, skelbdamas publikacijas portugalų kalba, uoliai skleidė žinias apie Lietuvą ir jos Bažnyčią tarp brazilų (viena svarbiausių laikytina knyga apie šv. Kazimierą). Kunigas Gavėnas taip pat dalijosi iš sovietų Lietuvos gaunamos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ informacija, svarbiausioje Brazilijos Aparecidos Dievo Motinos šventovėje įrengė lietuvišką kryžių, organizavo peticiją dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės ir surinko 5 milijonus ją remiančių žmonių parašų. Grįžęs į nepriklausomą Lietuvą, Pranas Gavėnas apsistojo Alytuje, kurio garbės piliečiu buvo paskelbtas po mirties. Visą gyvenimą buvo veiklus, pasišventęs ir ištikimas savo idealams – kaip šv. Jono Bosko pavyzdžio įkvėptas rūpestingas jaunimo bičiulis, produktyvus žurnalistas, leidėjas ir vertėjas, entuziastingas visuomenininkas, atidus ir dosnus stokojantiems Kristaus Bažnyčios kunigas.

Prieš 100 metų, 1918 m. spalio 15 d., įkurta Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacija. Šią popiežiaus teisių vienuolinę bendruomenę, išaugusią daugiausia iš merginų, atsidūrusių tėvų marijonų aplinkoje, įkūrė Marijampolėje apsistojęs kunigas marijonas (vėliau – arkivyskupas ir palaimintasis) Jurgis Matulaitis; jo parašytą pirmąją konstituciją patvirtino ir kongregacijai pirmąsias, diecezinės vienuolijos teises suteikė Seinų vyskupas Antanas Karosas. Pirminis Vargdienių seserų tikslas buvo pasirūpinti labiausiai vargstančiais ir stokojančiais – ligoniais ir našlaičiais. Vienuolija veikiai augo, kūrėsi įvairiose Lietuvos vietose; prieš II pasaulinį karą seserys išlaikė darželius, vaikų ir senelių namus (arba juose darbavosi). Nepriklausomoje Lietuvoje kongregacija tapo viena iš gausiausių moterų vienuolijų (tokia yra ir dabar), o XX a. viduryje įsikūrė JAV ir Kanadoje. Šiuo metu vienuolijos namai veikia Kaune, Vilniuje, Marijampolėje, Rumbonyse (Alytaus r.) ir Putname, Lemonte (JAV). Seserų „ypatingasis uždavinys yra teikti žmonėms visokeriopą pagalbą kelyje į Dievą“, todėl jos darbuojasi „įvairiose krikščioniškojo gyvenimo srityse: labdaros, pastoracijos, socialinėje, švietimo, auklėjimo, žiniasklaidos“. Šiandien tai įvairios paramos ir savipagalbos arba ugdymo reikalingos grupės bei iniciatyvos: pas seseris ir per seseris buriasi benamiai, nepasiturintieji, senjorai, vaikai, šeimos, studentės, ligoniai, išnaudojamos moterys, priklausomybių turintys asmenys. Įvairiausiai socialinė veikla išplėtota Vilniuje veikiančiuose Šv. Kryžiaus namuose; ir kitur seserys darbuojasi vaikų ir suaugusiųjų globos namuose.

Prieš 100 metų, 1918 m. spalio 18 d., nukankinti pal. Džildas Irva ir pal. Dovydas (Daudi) Okelo. Šiedu jaunuoliai (Džildas Irva – apie 12–14 metų amžiaus, Dovydas Okelo – maždaug 16–18 metų), vos prieš porą metų pakrikštyti, priėmę Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą, darbavosi kaip katechetai viename iš Šiaurės Ugandos kaimų, kasdien ryte ir vakare mokydami maldų bei katekizmo. Manoma, kad jie tapo nepasitenkinimo su krikščionybe siejama anglų valdžia aukomis. Į katechetų trobelę atėję penki svetimi vyrai nepaisė kaimo vyresniojo protestų ir pareikalavo, kad jaunuoliai nutrauktų savo misiją; šiems atsisakius, vieną po kito pervėrė ietimis. Kankinystės rytą, vyresniojo bičiulio perspėtas apie pavojų, Džildas atsakė jam: „Kodėl turėtume baimintis? Mes niekam nepadarėme nieko bloga; esame čia, nes tėvas Čezarė pasiuntė mus mokyti Dievo žodžio. Nebijok!“ Tą patį Džildas ašarodamas kartojo ir užpuolikams: „Mes nepadarėme nieko bloga. Dėl ko užmušėte Dovydą, dėl to turite užmušti ir mane, nes mes kartu čia atvykome ir kartu mokėme Dievo žodžio.“ Jaunuosius kankinius 2002 m. Jonas Paulius II paskelbė palaimintaisiais.

Prieš 50 metų, 1968 m. spalio 1 d., mirė kun. Romanas Gvardinis (Romano Guardini). Šis 1885 m. Italijoje gimęs vokietis – vienas svarbiausių XX a. katalikų intelektualų, liturgikos, religijos filosofijos ir teologijos darbų autorius. Po chemijos ir ekonomikos studijų jis apsisprendė tapti kunigu. Po šventimų trumpai dirbo sielovados darbą, kurį laiką buvo katalikų jaunimo kapelionu. Didžioji jo gyvenimo dalis buvo skirta akademinei veiklai – rašymui ir profesoriavimui (religijos filosofijos dėstymui Berlyno, Tiubingeno ir Miuncheno universitetuose). Jo veikalas „Viešpats“ (1935 m.) užkliuvo naciams dėl Jėzaus žydiškumo pabrėžimo; dėl to autorius II pasaulinio karo metais negalėjo užsiimti akademiniu pedagoginiu darbu. Gyvenimo pabaigoje Gvardinis atsisakė Pauliaus VI jam pasiūlyto kardinolo titulo. Kunigo profesoriaus palaikai ilsisi Miuncheno universitetinėje Šv. Liudviko bažnyčioje, kurioje jis pamokslavo; neseniai pradėtas Romano Gvardinio beatifikacijos procesas.

I pasaulinio karo metais pasirodęs Gvardinio veikalas „Liturgijos dvasia“ (1918 m.) padarė didelės įtakos liturginiam sąjūdžiui Vokietijoje, o taip pat ir Vatikano II susirinkimo liturginėms reformoms. Nors Gvardinis, kaip filosofas, ir nesuformavo aiškios savo mokyklos, vienais iš netiesioginių jo mokinių galime laikyti popiežius Benediktą XVI ir Pranciškų. Pastarasis netgi buvo pradėjęs rašyti disertaciją, skirtą Romanui Gvardiniui, o enciklikoje Laudato sí itin dažnai pasirėmė Gvardinio veikalu „Moderniojo pasaulio pabaiga“.

Prieš 50 metų, 1968 m. spalio 18 d., Paulius VI įkūrė Reikjaviko vyskupiją. Po Reformacijos Katalikų Bažnyčios veikla Islandijoje atsinaujino XIX a. I pusėje prancūzų misionierių pastangomis. Po I pasaulinio karo pradėjo veikti Islandijos apaštalinė delegatūra (1923 m.), o 1929 m. apaštališkasis delegatas, vokiečių kunigas Martinas Moilenbergas, buvo konsekruotas tituliniu vyskupu ir paskirtas apaštališkuoju vikaru. Jį, pirmąjį Islandijos istorijoje katalikų vyskupą nuo Reformacijos laikų, II pasaulinio karo metais pakeitė Vašingtone konsekruotas pirmasis nuo Reformacijos laikų katalikų vyskupas islandas – Johanas Gunarsonas, kurio tėvas, Altingo (Islandijos parlamento) pirmininkas, buvo tapęs kataliku studijuodamas Danijoje. Vyskupas Gunarsonas dalyvavo Vatikano II susirinkimo darbe; jam atsistatydinus, popiežius nusprendė įkurti Reikjaviko vyskupiją ir paskirti jai vyskupą ordinarą. Nedidukė vyskupija pavaldi tiesiogiai Šventajam Sostui, joje gyvena apie 12 tūkst. katalikų. Reikjaviko vyskupijoje darbuojasi 16 kunigų, veikia 4 parapijos ir 1 vienuolynas; jos širdis – 1929 m. konsekruota Kristaus Karaliaus katedra Reikjavike, kurioje esančią XV a. Marijos su Kūdikiu skulptūrą 1989 m. vizito meto vainikavo popiežius Jonas Paulius II. Šiuo metu vyskupiją valdo penktasis vyskupas ordinaras, kilęs iš Slovakijos; jo pirmtakai buvo ganytojai, kilę iš Nyderlandų, JAV ir Šveicarijos.

Dr. Liudas Jovaiša

Siekiant pagerinti paslaugų kokybę, svetainėje naudojami slapukai (angl. cookies), kuriuos galite bet kada atšaukti. Tęsdami naršymą, sutinkate su privatumo ir slapukų politika.