SU LIETUVA SUSIJĘ ŠVENTIEJI. Andriejus Bobolė

01
02 /
2018

Andriejus Bobolė

Su Vilniumi susijęs ne vienas šventasis. Jo gatvėmis žingsniavo ir stačiatikių, ir katalikų šventieji. Todėl minint Nepriklausomybės šimtmetį, vertėtų susipažinti su kitokia Lietuva – šventųjų Lietuva. Iš tiesų juk kiekvienas šventasis turi ką pasakyti. Ir kartu šventasis – žmogus, patyręs viską, ką galima patirti. Kėlęs klausimus ir ieškojęs atsakymų, dirbęs misijų darbą ar tik elgetavęs. Vienaip ar kitaip – tai paties Dievo veido bruožas, skirtas laikotarpiui, akimirkai, žmonėms. Šį kartą keletas minčių apie tėvą Andriejų Bobolę, ne vienus metus gyvenusį Vilniuje. Ir šiandien gyvenantį.

Šventasis Andriejus Bobolė gimė Pietų Lenkijoje. Atvykęs į Vilnių, 1611 m. liepos 31 d. įstoja į jėzuitus. Apskritai Lietuvoje Andriejus praleido nemažai laiko. Vien Vilniuje šventasis Andriejus pragyveno beveik trečdalį (daugiau nei dvidešimt) savo gyvenimo metų: dvejus metus (1611–1613) naujokyno namuose prie Šv. Ignoto bažnyčios, septynerius filosofijos ir teologijos studijų metus Vilniaus akademijoje (1613–1616, 1618–1622), galiausiai bent dvylika metų (1624–1630, 1646–1652) Profesų namuose prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Čia tėvas Bobolė dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, namų vyresniojo patarėju, aiškino Šventąjį Raštą ir tikėjimo tiesas, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Būtent Vilniuje 1622 m. kovo 12 d. (tą dieną pirmaisiais jėzuitų šventaisiais Romoje paskelbti Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras) vyskupo Eustachijaus Valavičiaus buvo įšventintas į kunigus. Šv. Kazimiero bažnyčioje 1630-ųjų birželio 2 d. davė keturis iškilmingus profeso įžadus. XVII amžiaus viduryje kilo Lietuvos ir Rusijos karas. Siautėjantys kazokai rodė neapykantą viskam, kas lenkiška, lietuviška ir katalikiška. 1657 metais Pinską užėmus kazokams, vadovaujamiems Zielenievskio ir Popenkos, tėvas Andriejus patyrė, ką reiškia kentėti ir savo gyvybę atiduoti už Kristų, už tikėjimą. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobolė kazokų buvo užkluptas Polesės Ivanavos apylinkėse, besiruošiantis vežimu trauktis nuo artėjančio priešų būrio. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo tėvas Bobolė, pririštas tarp dviejų arklių, 4 kilometrus varytas į Polesės Ivanavą, kur egzekucija tęsėsi mėsininko skerdykloje. Paguldžius kankinį ant skerdiko stalo, ant galvos užspaustas jaunų ąžuolo šakelių vainikas. Kūnas svilintas ugnimi, po nagais suvarytos skiedros, nuo delnų peiliu nudirta oda. Tyčiojantis iš kunigo nuo viršugalvio nuluptas tonzūros pavidalo odos gabalas, nuo krūtinės ir nugaros – arnoto formos odos plotas. Nupjauta nosis ir lūpos, išdurta dešinė akis, per gilią skylę sprande ištrauktas liežuvis. Pakabinę kankinį už kojų žemyn galva, žiūrėdami į konvulsijų tampomą kūną, kankintojai juokėsi: „Žiūrėkite, kaip šoka!“ Kankynes užbaigė du mirtini kirčiai į kaklą trečią valandą dienos. Buvo 1657-ųjų gegužės 16-oji, Viešpaties Dangun žengimo šventės išvakarės. Kankinio kūnas buvo palaidotas Pinsko jėzuitų bažnyčioje. Tiesa, po laidotuvių, galima sakyti, tėvas Andriejus paniro užmarštin. Tik po pusšimčio metųi, kai Pinsko kolegijos rektorius Martynas Godebskis laužė galvą, kaip Šiaurės karo metu nuo priešų armijų apsaugoti kolegiją, į ką kreiptis pagalbos ir užtarimo, jam pasirodė nežinomas jėzuitas, iš kurio mielo ir patrauklaus veido mušė nežemiška šviesa. Nežinomasis papriekaištavo rektoriui, kam jis ieškąs gynėjų ne ten, kur būtų galima juos rasti, ir pažadėjo, kad jis pats, Andriejus Bobolė, apsaugos kolegiją, jei rektorius atras jo kūną, palaidotą bendroje kriptoje, ir padės atskirai. Po trijų dienų paieškų (nei rektorius, nei kas kitas jau nežinojo, kur palaidotas ir kas buvo Andriejus Bobolė) suradus karstą aptiktas tarsi vakar palaidotas kūnas. Nepaisant nuolatinės drėgmės ir šalia yrančių kūnų, kankinio palaikai buvo nesuirę, neskleidė jokio kvapo, buvo matyti aiškios kankinimų žymės, nuo sukrešėjusio kraujo raudonavo žaizdos, visos kūno dalys buvo minkštos, lanksčios ir elastingos. Pasklidus žiniai Pinsko ir apylinkių gyventojai ėmė rinktis ir melstis prie langelio kriptos, kurioje tėvo Bobolės palaikai ilsėjosi naujame karste ant pakylos. Kankinys pažadą ištesėjo – plėšikaujančios armijos aplenkė Pinsko kolegiją, o didysis 1709–1710 m. maras aplenkė visą Pinsko kraštą. Netrukus pradėtas beatifikacijos procesas. 1808 metais kankinio relikvijos perkeltos į Polocką ir 1853 metų lapkričio 30 dieną tėvas Andriejus Bobolė paskelbtas palaimintuoju. XX amžiaus pradžioje jo kūnas nugabentas į Maskvą. 1923 metais, pasauliui teikiant pagalbą revoliucijos iškankintai ir bado kamuojamai Rusijai, popiežius Pijus XI įsakmiai pareikalavo grąžinti palaimintojo relikvijas. Tuomet jos buvo pergabentos į Romą.

Andriejus Bobolė paskelbtas šventuoju 1938 metais. Po kanonizacijos jo kūnas pervežtas į Varšuvą; ten esančioje šv. Andriejui skirtoje šventovėje jis gerbiamas ir dabar.

Parengė
kun. teol. lic. Nerijus Pipiras