Turėjusi plačią ir gailestingą širdį bei švelnias rankas vargšams: Dievo tarnaitė sesuo Marija Rusteikaitė

01
09 /
2017

Marija Rusteikaitė gimė 1892 metų sausio 2 dieną Kybartų dvare, Kurtuvėnų valsčiuje. Iš gausios šeimos – 4 berniukų ir 5 mergaičių – ji buvo trečioji. Mokėsi Šiaulių progimnazijoje. Kurį laiką mokytojavo Petrapilio progimnazijoje, Kražiuose. Lankė Lesgafto kursus Petrapilyje, Šaniavskio liedies universitetą Maskvoje. Buvo įgijusi medikės ir farmacininkės specialybę. Šioji patirtis jai vėliau labai pravertė. Jaunystėje buvo susižadėjusi. Rengėsi vestuvėms.

Tačiau Dievo Apvaizdos planai buvo kitokie: žuvus sužadėtiniui, ji ryžtasi didžiajai misijai. Jaučia, kad Dievas ją kviečia vargšų, ligonių globai. 1927 m. Marija Rusteikaitė įsitraukia į Panevėžyje įkurtą Šv. Vincento Pauliečio draugiją. Visus vargšus ir jiems tarnaujančius kunigas Jurgis Tilvytis MIC buvo pavedęs Dievo Apvaizdos globai. Tai galima laikyti šiandien veikiančios Dievo apvaizdos seserų kongregacijos pradžia. Per trejus metus susibūrė gražus būrelis 30 pasauliečių netekėjusių tretininkių, troškusių pagelbėti artimui. M. Rusteikaitė parašė būsimos kongregacijos įstatus, kuriuos 1930 metais patvirtino vysk. Kazimieras Paltarokas.

Pagrindinė seserų gyvenimo kryptis, kaip rašoma Statute, „būti gelbstinčios ir išganingos Dievo meilės įrankiu“. Sesuo Marija Rusteikaitė stengėsi kiekviename žmoguje matyti Kristų. To siekė ir kitos seserys.

Misija plėtėsi. Seserys darbavosi keturiose Panevėžio „Dievo Apvaizdos“ prieglaudose : Molainių g. 18, Ramygalos g. 108, Varnaičių g. 4a ir Margių g. 3. Jų karitatyvinis darbas buvo glaudžiai susijęs ir su švietėjiška veikla: šalia senelių prieglaudų buvo našlaičių namai (Ramygalos g. 108 – II vaikų darželis; Varnaičių g. 4a – mergaičių bendrabutis; Molainių g. 18 – berniukų bendrabutis; Tiškevičiaus a. 7 – vaikų prieglauda). Čia buvo rūpinamasi ne vien jų materialiniu gyvenimu, bet ir įvairiapusiu ugdymu. Buvo dirbama ir Kelmės rajone, Vaiguvoje, kur 30 seserų įsikūrė 1937 metais.

Svarbu paminėti, kad pati sesuo M. Rusteikaitė gyveno kartu su globojamais vaikais, vargšais, ligoniais. Jų gydymui bei slaugai pravertė dar Rusijoje įgytos žinios. Seserys tarnavo visiems. Neskirstė žmonių pagal tautybę ar visuomeninę padėtį. Sunkiausiais okupacijų metais globojo žydų tautybės žmones.

Visai Lietuvos katalikiškajai bendruomenei sunkūs išbandymų laikai prasidėjo Lietuvą okupavus sovietams. Sesers M. Rusteikaitės šeima netrukus patyrė sovietinių represijų dalią. Kaune sovietų buvo nužudytas M. Rusteikaitės pusbrolis, buvęs Kauno miesto burmistras, vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika, Panevėžio kalėjime sušaudytas brolis teisininkas, bibliofilas, Kultūros paveldo tarybos narys Zigmas Rusteika, artimieji ištremti į Sibirą.

M. Rusteikaitei grėsė areštas. Pavojuje atsidūrė kongregacija. Panaikintos seserų sukurtos prieglaudos. Sesuo Marija Rusteikaitė turi persikelti į Vilnių. Tačiau net ir sunkiausiomis aplinkybėmis ji pasitikėjo Dievo Apvaizda. Svarbu pabrėžti, kad jos užsakymu buvo seserų koplyčiai nutapytas paveikslas „Švenčiausioji Trejybė virš Vilniaus katedros“, kad Dieviškoji Apvaizda saugotų ir gintų visą lietuvių tautą nuo priespaudos.

Vilniuje M. Rusteikaitę globojo žydų šeimos. Juk kitados ji išgelbėjo net penkiolika žydų tautybės žmonių. Būdama Vilniuje, M. Rusteikaitė sielojosi dėl bendruomenės, kentėjo būdama toli nuo seserų, kurios Evangeliją skelbė kantriai ir tyliai, tiesiog pogrindžio sąlygomis dirbdamos pačius kukliausius darbus, gyvendamos slaptą vienuolinį gyvenimą, padėdamos Bažnyčiai vargoninkavimu, puošyba, katecheze ir jaunimo ugdymu, procesijų rengimu, rekolekcijų organizavimu.

Pasikeitusios sąlygos paveikė sesers Marijos sveikatą: vieną 1949 metų sekmadienį, einant iš bažnyčios, ją ištiko insultas. Sesuo Marija Rusteikaitė mirė 1949 metų gruodžio 14 dieną. Palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse. 2011 metais buvo pradėta sesers Marijos Rusteikaitės beatifikacijos byla.

Kun. teol. lic. Nerijus Pipiras