Pal. Petras Jurgis Frasatis

 

Petras Jurgis Frasatis (Pier Giorgio Frassati) gimė 1901 m. balandžio 6 d. (Didįjį šeštadienį) Turine, Italijoje. Jis buvo turtingos ir įtakingos šeimos narys – tėvas Alfredas Frasatis buvo laikraščio La Stampa įkūrėjas, diplomatas ir Italijos senato narys, o motina Adelaidė Ametis – žymi dailininkė, apdovanota veržliu charakteriu ir menininkės temperamentu. Po metų Frasačių šeima susilaukė dukros Lučanos (Luciana), kuri tapo neatsiejama Petro Jurgio žaidimų ir mokymosi drauge. Frasačių šeima pasižymėjo liberalia kultūrine nuostata: tėvas buvo agnostikas, o motina – formali tikinčioji. Iš jos Petras Jurgis gavo pirmuosius katalikybės pagrindus. Berniukas iš pradžių mokėsi valstybinėje Masimo d’Adzeljo vardo mokykloje, vėliau – jėzuitų mokykloje. Susidūrimas su ignaciškąja dvasine kryptimi ir jėzuitų ugdymas paskatino jį kasdien priimti Komuniją ir prisijungti prie Šv. Vincento Pauliečio draugijos.

Nors augo turtingoje šeimoje, jaunuolis pasirinko būti arti vargšų – tapo jų „kroviku“, veždamas vežimėlius su iškeldintų žmonių mantomis Turino gatvėmis. Būdamas Šv. Vincento Pauliečio draugijos nariu, jis lankė labiausiai stokojančias šeimas, dalindamas joms materialią paramą ir paguodą, trykštančią iš jo linksmo būdo. Šventumo receptas, kuriuo vadovavosi Petras Jurgis, buvo nepaprastai paprastas: Eucharistija, dažna išpažintis, pamaldumas Marijai. Jaunuolis gyveno šventųjų mieste Turine, kuriame likusi neišdildoma Jono Bosko, Juozapo Benedikto Kotolengo, Juozapo Kafaso, Leonardo Murialdo žymė – jie buvo vadinamieji „socialiniai šventieji“, rūpinęsi žmonių vargą pakeisti į auką Dievui. Gerai pažinodamas jų gyvenimus ir vis aplankydamas jų relikvijas, Petras Jurgis buvo jų ugdomas: kai matai artimo vargą ar kančią, negali praeiti pro šalį, tai tampa pagalba Jėzui, gyvenančiam širdyje to, kuris neatrodo esąs pilnas Dievo. Visiškai pasitikėdamas Jėzaus žodžiais, jį supančiuose žmonėse šventasis matė Dievo buvimą, save laikė „vargšu kaip ir visi vargšai“. Jis atsidavė artimo meilei žodžiais ir darbais – tiek vienas, tiek organizuotai per draugijos veiklą.

1918 m. Petras Jurgis pradėjo mechanikos inžinerijos studijas (kasybos specializacija), kad galėtų tarnauti Kristui tarp kalnakasių – tuo metu labiausiai nuvertintų darbininkų. 1919 m. įstojo į Italijos katalikiškojo universiteto federaciją, tapo ir Katalikų akcijos nariu, prisijungė prie jos vyriškosios atšakos Milites Mariae, jo šūkis tapo: „Melskis, dirbk ir studijuok.“

Smarkių pokario įtampų laikotarpiu jis ėmėsi socialinio apaštalavimo, lankė fabrikus. Tikėdamas socialinių reformų būtinybe, 1920 m. įstojo į Italijos liaudies partiją, laikydamas ją naudingu įrankiu teisingesnei visuomenei kurti. Tuo metu jo tėvas buvo paskirtas ambasadoriumi Vokietijoje. Berlyne Petras Jurgis lankė skurdžiausius rajonus, užmezgė ryšius su vokiečių katalikų studentų ir darbininkų jaunimo grupėmis.

Nuo pat vaikystės draugavęs su šventaisiais, būdamas studentu be galo susižavėjo šv. Kotryna Sieniete, jį įkvėpė šventosios raštai ir pažintis su dominikonais. Tai paskatino 1922 m. įstoti į Trečiąjį dominikonų ordiną, kur pasirinko Jeronimo vardą. Uolus šv. Dominyko sekėjas kasdien kalbėdavo rožinį, jį rodydamas sakydavo: „Štai mano testamentas.“ Jaunuolis priklausė daugybei bažnytinių organizacijų, kur galėjo išreikšti savo uolumą; į jas įstodavo tam, kad galėtų kuo daugiau patarnauti savo bičiuliams, juos patraukti Dievop.

Petro Jurgio dienos ritmą sudarydavo malda, pagalba vargstantiems, mokymasis ir bendravimas su draugais. Po mirties tėvai tik iš sūnaus draugų ir tų, kuriems jis padėjo, sužinojo apie jo gyvenimo būdą: jis vaikščiodavo Turino gatvėmis pėsčiomis, nes tramvajui skirtus pinigus atiduodavo vargšams arba pirkdavo vaistus sergantiems, net atiduodavo savo drabužius stokojantiems. Tėvai dažnai jį bardavo už nuolatinius vėlavimus, nežinodami apie jo pasiaukojantį gyvenimą. Petras Jurgis ir mums primena, kad turime daryti savo geruosius darbus slaptoje, be reklamos, kad nežinotų kairė, ką daro dešinė (plg. Mt 6, 1–4). Jo gyvenimą atspindi šie Viešpaties Jėzaus žodžiai: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Petras Jurgis visada siekė teisingumo, buvo už silpnuosius, kovojo už tikėjimą ir socialinį teisingumą, net kai tai buvo nepatogu ar pavojinga. Jis tikėjo, kad gyventi Evangelija reiškia veikti, ne tik melstis. Reikia veikliai ir maldingai keisti pasaulį aplink save. Popiežius Jonas Paulius II pavadino Petrą Jurgį Palaiminimų žmogumi, nes jis gyveno taip, kaip moko Evangelija.

Petras Jurgis svarstė ir kunigystės pašaukimą, bet pasirinko gyventi pašaukimu į šventumą kaip pasaulietis. Ši gyvenimo forma leido jam būti arti darbininkų ir vargšų, aktyviai dalyvauti socialinėje veikloje. Jaunuolis svajojo apie šeimos gyvenimą, kuriuo jis taip pat mąstė prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo. Mergina, kurią mylėjo Petras Jurgis, – Laura Hidalgo, – buvo kukli, nuoširdi, iš geros, bet nepasiturinčios šeimos, ir priklausė tai pačiai katalikiško jaunimo grupei. Jis mylėjo ją tyra ir poetiška meile, tačiau niekada jai to atvirai nepasakė, žinodamas apie neigiamą savo tėvų reakciją ir nenorėdamas padaryti jai nemalonumų. Savo jausmus ir abejones (taip pat ir meilės reikalus) patikėdavo draugams ir seseriai, kurie vėliau, beatifikacijos proceso metu, liudijo apie jo kilnią ir tyrą meilę Dievui ir artimui.

Būsimas šventasis labai mėgo kalnus ir sportą – priklausė Italijos alpinistų klubui ir Giovane Montagna organizacijai. Dažnai organizuodavo žygius su draugų grupele, pasivadinusia „Įtartinų tipų draugija“ (La Societa dei Tipi Loschi), tai tapdavo ir proga apaštalauti. Atsikėlęs anksti rytą kalnuose jis eidavo melstis į Oropos Dievo Motinos šventovę, garsią Pjemonto marijinę vietą, nešinas pakeliui surinktomis spalvingomis lauko gėlių puokštėmis savo mylimiausiai širdies Damai – Marijai. Buvo dažnas svečias teatre, operoje, muziejuose, mėgo dailę ir muziką, mokėjo atmintinai ištisus Dantės kūrinių fragmentus. Tačiau visada išliko dėmesingas kitų – ypač vargstančių ir sergančių – poreikiams, jiems atiduodavo savo laiką, energiją, išteklius. Tai buvo ne tik socialinė pagalba – padėdamas artimui, Petras Jurgis nuolat troško (ir dėjo visas įmanomas pastangas) patraukti žmones prie Jėzaus ir jo Evangelijos.

Visai baigdamas studijas (buvo likę du egzaminai) Petras Jurgis susirgo žaibiška poliomielito forma, tikriausiai užsikrėtęs padėdamas vargšams. Pirmieji simptomai – galvos skausmas, apetito praradimas ir karščiavimas – pasireiškė 1925 m. birželio 30 d. Jis mirė Turine netrukus, liepos 4 d., šeštadienį. Po dviejų dienų, per laidotuves, gausi minia užplūdo Turino gatves – tai buvo Petro Jurgio draugai: vargšai, darbininkai, studentai ir turtingi ponai – visi jautėsi kaip broliai ir seserys, kuriuos ne skiria socialinis statusas, o vienija draugystė su paprastu, bet labai kilniu jaunuoliu, kurį gerasis Dievas pasišaukė pas save. Popiežius Jonas Paulius II pilnutėlėje šv. Petro aikštėje garbingąjį Petrą Jurgį Frasatį 1990 m. paskelbė palaimintuoju. Šiemet, 2025 m. rugpjūčio 3 d., jis bus paskelbtas Bažnyčios šventuoju. Jo šventė minima liepos 4 dieną.

Petras Jurgis Frasatis yra ŠVENTASIS ŠIANDIENAI – jis yra mokytojas ir užtarėjas pasauliui, kuriame daug neteisingumo, socialinės atskirties, susipriešinimo, nejautrumo. Kartu jis nuostabus draugas ir užtarėjas jaunimui, nuolat ieškančiam prasmės ir trokštančiam atrasti gyvenimo džiaugsmą.

Kun. Martynas Povylaitis SC

• «
• »