Nekaltasis Prasidėjimas

 

Šio mėnesio maldynėlio viršelį puošiantis ispanų dailininko Chuano Sančeso Kotano (Juan Sánchez Cotán, 1560–1627) paveikslas „Nekaltasis Prasidėjimas“ sukurtas apie 1617 m., t. y. gerokai anksčiau, nei popiežius Pijus XI paskelbė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą (1854), ir atspindi senokai susiformavusią Nekaltai Pradėtosios Mergelės ikonografiją, kuri buvo ypač paplitusi Ispanijoje. Čia XVII a. itin išpopuliarėjo ir Nekaltojo Prasidėjimo šventė – šios šalies monarchai bei kilmingieji netgi kreipėsi į popiežių su prašymu formaliai pripažinti tai, kas jau egzistavo kaip katalikų tikėjimo tiesa. Nekaltai Pradėtąją yra vaizdavę tokie įžymūs ispanų menininkai kaip Bartolomėjus Estebanas Muriljas (Bartolomé Esteban Murillo), Diegas Velaskesas (Diego Velázquez), italas Džovanis Batista Tiepolas (Giovanni Battista Tiepolo) ir kiti. Mes aptarsime gal mums mažiau žinomo ispanų menininko Chuano Sančeso Kotano gana didelės apimties (168×260 cm) kūrinį. Nors paveikslo kompozicija paprasta, statiška, tačiau jame gausu simbolikos, kuri tarsi rožinio vėrinys atskleidžia pagarbą bei meilę Nekaltai Pradėtajai. Šiame tapybos kūrinyje tarsi susilieja Renesanso tapybos pasiekimai ir gausi Viduramžiais naudota simbolika.

Paveikslo centre regime visu ūgiu nutapytą Švenčiausiąją Mergelę. Ji vienplaukė, labai jaunutė. Mergelės veidas ramus, susikaupęs, tarsi nuolankiai kontempliuojantis aplink sklindančią mandorlos (migdolo formos aureolės) dievišką šviesą. Ji stovi ant mėnulio pjautuvo, o virš galvos sklendžia balandžio pavidalo Šventoji Dvasia. Mergelė vilki baltu siuvinėtu drabužiu ir mėlynu apsiaustu, išpuoštu perlų karoliukais. Šis įvaizdis atėjęs iš Apreiškimo Jonui knygos, kurioje rašoma: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1). Mergelės figūra tarsi spindi, šviečia kaip saulė debesų properšoje.

Paveiksle nemaža ir kitų simbolių. Apačioje matome gėles – kairėje pusėje realistiškai nutapytas mėlynas vilkdalgis, kuris simbolizuoja tikėjimą, o jo aštrūs lapai – kančią, nes primena kalavijus („Tavo pačios sielą pervers kalavijas“, Lk 2, 35). Dėl to vilkdalgis kartais vadinamas „kalavijų lelija“. Pačiame kampe, už vilkdalgio, galime įžvelgti palmę. Ji simbolizuoja taiką, teisumą, klestėjimą bei triumfą – žengdamas į Jeruzalę, Kristus buvo pasitiktas palmių šakomis, vėliau palmė krikščioniškajame mene šventųjų rankose liudijo kankinystę. Kairėje paveikslo pusėje matome ir bokštą – čia galėtume prisiminti Loreto litanijos kreipinį „Dovydo bokšte“. Po mėnulio pjautuvu nutapytos rožės simbolizuoja Mariją kaip Dievo Motiną, kuri dar vadinama rože be spyglių, nes spygliai – nuodėmės pasekmė. Kaip rožė yra gėlių karalienė, taip Švč. Mergelė Marija – Dangaus Karalienė, litanijoje vadinama ir „Paslaptingąja rože“. Beje, nelabai ryškiai paveikslo dešinėje matoma Aušrinė žvaigždė primena Loreto litanijos kreipinį „Aušros žvaigžde“. Dešinėje pusėje nutapyta balta lelija – tradicinis Marijos tyrumo ir nekaltumo simbolis. Ši gėlė paprastai vaizduojama arkangelo Gabrieliaus rankoje Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai scenoje. Mėnulis po jos kojomis simbolizuoja Marijos tyrumą, nes mėnulis atspindi saulę – dieviškąją šviesą.

Fone regime dar ne vieną saulę ir mėnulį tarp debesų, visi šie simboliai galėtų sietis su Giesmių giesme, kurioje aprašoma mylimoji pagal krikščioniškąjį suvokimą gali būti ir Švč. Mergelė Marija: „Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra, graži kaip mėnulis, šviesi tartum saulė, pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis?“ (Gg 6, 10). Kairėje paveikslo pusėje matomas Speculum justitiae – Teisingumo veidrodis – lietuviškame Loreto litanijos variante vadinamas „Teisybės paveikslu“. Žemiau po veidrodžiu pavaizduoti vartai primena dar vieną Loreto litanijos kreipinį į Mariją – „Dangaus vartai“. Dešinėje pusėje matome laiptus – Marija yra ir tarsi laiptai, vedantys žmones pas jos dieviškąjį Sūnų. Apačioje nutapyti fontanas ir šulinys gali būti siejami su tyrumu bei viską apvalančiu Krikšto vandeniu. Dešiniame paveikslo kampe, už lelijos, matome aptvertą sodą. Šie simboliai irgi kyla iš Giesmių giesmės: „Mano sesuo sužadėtinė yra uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis. […] Tu esi sodo šaltinis, gyvojo vandens versmė, iš Libano tekančios srovės!“ (Gg 4, 12–15). Tačiau šulinio simbolika labai gili ne tik Senajame Testamente – juk Jėzus irgi ateina prie šulinio ir čia sutinka samarietę. Jis pasiūlo jai gyvojo vandens, nes pats yra Gyvasis Vanduo, kuris numalšina troškulį. Mūsų aptariamame paveiksle prie šulinio matome augantį kiparisą, kuris simbolizuoja prisikėlimą, nemirtingumą bei amžinąjį gyvenimą. Iš kipariso buvo gaminami sakralūs objektai, jo mediena naudota Jeruzalės šventyklos statybai, Nojaus arka taip pat buvo suręsta iš kipariso.

Paveikslo simbolika ir nuotaika skatina susikaupimą, kreipia į kontempliaciją, maldą. Vyrauja melsvos, mėlynos, sidabrinės, auksinės – Mergelės Marijos – spalvos, paveikslui būdingas paslaptingas mėnesienos švytėjimas, sukurta neįprasto potyrio regimybė. Marijos atvaizdas frontalus, archajinis, tačiau jos drabužio detalės, siuvinėjimai bei perlų karoliukai perteikti labai tikroviškai, gėlės vaizduojamos natūralistiškai. Šio kūrinio tapybos stilistikai būdingas perėjimas iš vėlyvojo renesanso ir manierizmo į ankstyvąjį baroką.

Ne mažiau paslaptingą gyvenimą nugyveno ir šio paveikslo autorius Chuanas Sančesas Kotanas. Dailininkas gimė Orgase, netoli Toledo, mokėsi pas garsų tuo metu natiurmortų tapytoją Blasą de Pradą (Blas de Prado) ir dvidešimt metų sėkmingai tapė religinius atvaizdus bei natiurmortus. Beje, menininkas labiau žinomas būtent dėl natūralistiškai atliktų natiurmortų; ypač mėgo tapyti daržoves tamsiame fone, jos dažnai vaizduojamos pakabintos – taip Ispanijoje bandyta daržoves ilgiau išlaikyti nesugedusias. Nors menininko siužetinei tapybai būdingas archajiškumas, jis labai domėjosi šviesa ir apimtimi. Meistriškai naudodamas šviesotamsą, jos kontrastus, sugebėjo perteikti iliuzinį tikroviškumą. Meno istorikai itin vertina jo natiurmortus, siužetinę ir religinę tapybą tarsi laikydami ne tokia ryškia ir išskirtine. Vis dėlto šio mėnesio maldynėlio viršelį puošiantis paveikslas liudija ką kita – tai ypatingai harmoningas, prasmių ir simbolių kupinas kūrinys.

Sulaukęs keturiasdešimt trejų dailininkas netikėtai uždarė dirbtuves Tolede ir įstojo į kartūzų vienuolyną Segovijoje, duodamas brolio pasauliečio įžadus. Tačiau ir pasitraukęs į vienuolyną jis toliau tapė, daugiausia – religines scenas. Vienuolyno aplinkoje dailininko tikėjimas gilėjo, buvo persmelktas mistinių potyrių, atsispindinčių ir tapyboje; kalbėta, kad regėjimų metu paveikslui pozavusi pati Mergelė Marija. 1612 m. dailininkas persikėlė į kartūzų vienuolyną Granadoje, kur liko iki mirties. Pasak biografų, mirė garsėdamas šventumu. Yra žinoma, kad Granados vienuolynui jis nutapė aštuonis siužetinius paveikslus.

O į Nekaltai Pradėtosios atvaizdą bandykime žvelgti kaip ir jį nutapęs dailininkas – tikėjimo akimis, regėdami begalinį Mergelės grožį, tyrumą bei išaukštinimą, ir tarsi mus vedantį pas jos Sūnų.

Jolanta Sereikaitė

• «