07
06 /
2026
1926 metų Velykos – istorinė diena Lietuvos Bažnyčios ir valstybės istorijoje. Įgyvendinant ilgai lauktą reformą, bule, prasidedančia žodžiais Lituanorum gente (Lietuvių tautai), popiežius Pijus XI balandžio 4 d. paskelbė sudaręs Lietuvos bažnytinę provinciją. Jos ribos sutapo su nepriklausomybę iškovojusios valstybės sienomis.
Iki istorinių 1926-ųjų tik viena iš Lietuvos vyskupijų – Žemaičių – turėjo aiškias ribas (apie 220 parapijų, išsidėsčiusių nuo Palangos iki Zarasų ir nuo Kauno iki šiaurės Lietuvos pakraščių), be didesnių sukrėtimų funkcionuojančią kuriją ir dvasinę seminariją. Buvusių Vilniaus ir Suvalkų gubernijų pakraščiuose, kurie po nepriklausomybės kovų atiteko Lietuvai, tokios bažnytinės struktūros nebuvo. Lietuvos pusėje likusias Vilniaus vyskupijos parapijas (veikė 63 bažnyčios) valdė Lenkijos valdžios deportuotas kanauninkas Juozapas Kukta, apsistojęs Kaišiadoryse. Seinų vyskupija taip pat buvo padalinta – jos vyskupas Antanas Karosas prarado savo katedrą ir apsigyveno Marijampolėje (jo žinioje buvo 95 šiaurinės Seinų vyskupijos dalies parapijos), ten sudarė naują kapitulą ir rūpinosi Zypliuose, vėliau Gižuose įkurdinta dvasine seminarija.
Tokia Lietuvos vyskupijų padėtis galėjo būti tik laikina, tuo labiau kad žlugus Rusijos imperijai jų centrai atsidūrė trijose užsienio valstybėse[1] . Bažnyčios administravimo problemas tikėtasi išspręsti pasirašius sutartį su Šventuoju Sostu – konkordatą. Tačiau diplomatų ir Bažnyčios atstovų iniciatyvas komplikavo Vatikano požiūris į nenusistovėjusią Lietuvos sieną su Lenkija, lūkesčiai matyti atkurtą dviejų respublikų konfederaciją.
Politinių kovų ir karo padėties įtampą 1925 m. pradžioje dar padidino Šventojo Sosto konkordatas su Lenkija – Lietuvos ginčyta užgrobto Vilniaus ir Vilniaus krašto teritorija buvo priskirta Lenkijai (sukurta Vilniaus arkivyskupija su Pinsko ir Lomžos vyskupijomis, pastarąją sudarė Lenkijos pusėje likusios buvusios Seinų vyskupijos parapijos). Lietuvos visuomenė kaimyninės šalies konkordatą sutiko su didžiuliu nepasitenkinimu: Vatikano politika audringai smerkta protesto mitinguose bei spaudoje, nutrūko valstybių diplomatiniai santykiai.
Vatikanui pavyko normalizuoti nepaprastai įtemptus santykius su Lietuva, tų pačių 1925 m. gruodį apaštaliniu vizitatoriumi paskyrus Jurgį Matulaitį MIC. Jis ką tik buvo atsisakęs Vilniaus vyskupo pareigų, nelaukdamas, kol taps persona non grata, Lenkijos vyriausybei nesutinkant su jo paskyrimu arkivyskupo pareigoms. Atvykęs į Kauną autoritetingas arkivyskupas sparčiai sprendė įsisenėjusias bažnytinio gyvenimo problemas. Jis ryžtingai, ignoruodamas Lietuvos Bažnyčios ir visuomenės sentimentus istoriniams Žemaičių, Vilniaus, Seinų vyskupijų pavadinimams, sudarė naujos bažnytinės provincijos projektą. Juo vadovaujantis 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI ir paskelbė bulę Lituanorum gente.
Naująją bažnytinę provinciją sudarė Kauno arkivyskupija su keturiomis vyskupijomis: Panevėžio, Telšių (su Klaipėdos prelatūra), Kaišiadorių ir Vilkaviškio. Dvi pastarosios buvo mažiausios – apėmė Lietuvos Respublikai po nepriklausomybės kovų atitekusias Vilniaus ir Seinų vyskupijų parapijas. Įsteigtų vyskupijų ordinarais Vatikanas norėjo matyti naujus veiklius asmenis, todėl senieji vyskupai – Pranciškus Karevičius (šešiasdešimt ketverių) ir Antanas Karosas (septyniasdešimties) – gavo pasiūlymus atsistatydinti. Jiems pakluso tik Žemaičių vyskupas Karevičius, tolesnį savo gyvenimą susiejęs su Marijonų vienuolija. Kauno arkivyskupiją ėmė valdyti buvęs jo pagalbininkas arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Katedros neužleidusiam Seinų / Vilkaviškio vyskupui Karosui Vatikanas paskyrė pagalbininką koadjutorių vyskupą Mečislovą Reinį, filosofijos daktarą, studijavusį Liuveno ir Strasbūro universitetuose, 1925–1926 m. ėjusį užsienio reikalų ministro pareigas. Telšių vyskupu tapo žinomas politikas, Vasario 16-osios akto signataras ir Seimų narys prelatas Justinas Staugaitis, Kaišiadorių vyskupu – Vilniaus lietuvių veikėjas kanauninkas Juozapas Kukta. Į Panevėžio katedrą buvo pakviestas kanauninkas Kazimieras Paltarokas, Kauno dvasinės seminarijos profesorius, išleidęs ne vieną Lietuvos Bažnyčiai aktualią knygą. Toks nominantų – teologų, sociologų, politikų – sąrašas atrodė patikimas garantas, kad Lietuvos Bažnyčia turės stiprų vadovaujantį centrą.
Bažnytinių institucijų sukūrimas naujųjų vyskupijų sostinėse nebuvo lengva užduotis nė vienam iš paskirtų ganytojų: susidurta su finansinėmis ir politinėmis kliūtimis. Vyskupijų centrais tapusiuose miestuose nebuvo katedrų rangui derančių bažnyčių, kaip ir vyskupų rezidencijoms tinkamų pastatų, akademinių kolektyvų, pajėgių organizuoti teologijos studijas būsimose dvasinėse seminarijose. Lietuvos Bažnyčiai istoriniais 1926 metais vyriausybė keitė vyriausybę: krikščionys demokratai neteko valdžios per gegužę vykusius rinkimus, juos laimėję liaudininkai ir socialdemokratai buvo nuversti per gruodžio mėnesį įvykdytą perversmą, kai valdžios vairas ilgam atiteko prezidentui Antanui Smetonai ir tautininkams.
Liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybė nepripažino bažnytinės provincijos įkūrimo fakto ir naujai paskirtų vyskupų, o jų paliktą įtampą kiek išsklaidę tautininkai įtariai vertino įtakingos Katalikų Bažnyčios statusą. Politiniais konkurentais – krikščionimis demokratais – siekusi atsikratyti tautininkų valdžia beveik visus katalikų kunigus traktavo kaip šių „agentus“, siaurino įtaką jaunimui, siekė susilpninti Bažnyčios ekonomines pozicijas, cenzūravo spaudą, kilo gausybė konfliktų dėl 1927 m. sudarytu konkordatu garantuotų Bažnyčios teisių.
Nežiūrint politinių kolizijų, bažnytinės provincijos įkūrimas paskatino Lietuvoje svarbias permainas. Naujųjų vyskupijų centruose ir Kaune iškilo modernūs kurijų pastatai, Kaišiadoryse ir Panevėžyje – katedros. Telšiuose (1927), Vilkaviškyje (1930) ir Kaune (1934) buvo pastatyti nauji dvasinių seminarijų rūmai, sukauptos turtingos bibliotekos. Naujai paskirti ganytojai ėmėsi religinio gyvenimo ir sakralinių erdvių atnaujinimo, kūrėsi naujos parapijos, pasirodė vyskupijų laikraščiai. Atgijo carų laikais sunaikintos vienuolijos, ėmęsi švietimo ir socialinės globos misijos.
Maždaug 100 parapijų tarpukariu pasistatė naujas bažnyčias, neįskaitant vienuolynuose, prieglaudose, kalėjimuose ir kitur įrengtų koplyčių. Daugėjo ir šventovių, ir dvasininkų. Tai leido kunigams būti arčiau žmonių, daugiau dėmesio skirti jaunimo ugdymui, draugijoms. Dekanai kasmet ėmė šaukti pasitarimus, kuriuose klebonai pasisakydavo aktualiaisiais klausimais. Tai skatino atnaujinti teologines žinias, analizuoti padėtį savoje parapijoje. Daugelyje Lietuvos bažnytkaimių ketvirtajame dešimtmetyje buvo pastatyti parapijų namai su salėmis, kuriose koncentravosi kultūrinis gyvenimas, vykdavo įvairūs organizacijų renginiai, paskaitos.
1926 m. apaštalinio administratoriaus Jurgio Matulaičio MIC parengtas Lietuvos bažnytinės provincijos projektas – ilgiausiai XX a. galiojęs juridinis dokumentas. Nors faktinės Lietuvos sienos keitėsi (1939 m. atgavome Vilnių), o vėliau sovietų režimas savavališkai jungė vyskupijas ir šalino, represavo ordinarus, Lietuvos bažnytinę provinciją Šventasis Sostas reorganizavo tik 1991 m. pabaigoje. Ėmė funkcionuoti dvi – Kauno ir Vilniaus – bažnytinės provincijos (pastarąją sudaro Vilniaus arkivyskupija su Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijomis). 1997 m. Lietuvos vyskupijų žemėlapis dar kartą buvo peržiūrėtas – įkurta Šiaulių vyskupija.
Dr. Regina Laukaitytė
[1] Žemaičių ir Vilniaus vyskupijos įėjo į Mogiliavo arkivyskupijos sudėtį, Seinų vyskupija – Varšuvos metropolijos; 1923 m. prie Lietuvos Respublikos prijungto Klaipėdos krašto katalikų parapijos (jų veikė tik keturios, nes absoliuti krašto gyventojų vokiečių dauguma buvo liuteronai) liko Varmijos vyskupijos dalimi.
