01
11 /
2026
Šiame įvade sustosime prie kelių pagrindinių Luko evangelijos temų, remdamiesi pasakojimais ir palyginimais, kurių nėra kitose evangelijose – taip galėsime pajusti šios Evangelijos išskirtinumą, aktualumą ir patrauklumą.
Lukui Jėzus yra Soter – Gelbėtojas (Lk 2, 11), ir jo atneštas išganymas yra visuotinis, apimantis visą žmoniją. Pateikdamas Jėzaus genealogiją ne nuo Abraomo, kaip Mato evangelijoje, bet nuo Juozapo iki Adomo (3, 23–38), ir paminėdamas, kad Jėzus gimsta „viso pasaulio“ surašymo kontekste (2, 1), Lukas pabrėžia, kad Jėzus įžengia į visos žmonijos istoriją. Jėzus atlieka išganymo darbą Jeruzalėje (kur prasideda ir baigiasi Evangelijos pasakojimas), o antrajame savo veikale, Apaštalų darbuose, Lukas aprašo, kaip netikėtai sparčiai Bažnyčia plečiasi tarp pagonių ir Evangelijos žinia iš Jeruzalės pasiekia imperijos (t. y. pasaulio) centrą – Romą.
Išganymas, skirtas visiems be išimties, pasiekia tuos, kurie yra visuomenės pakraščiuose ir už Izraelio tautos ribų. Gimus Jėzui, angelų skelbiama geroji žinia pasiekia ne Betliejaus gyventojus, o piemenis, gyvenusius laukuose ir laikytus nešvariais bei įtartinais. Samariečiai – eretikai ir žydų priešai – iškeliami kaip pavyzdys Gerojo samariečio palyginime ir pasakojime apie dešimt raupsuotųjų. Jėzus giria romėno šimtininko tikėjimą (7, 9). Visų smerkiami nusidėjėliai imliai priima išganymą, – tai Zachiejus ir kiti muitininkai, vieša nusidėjėlė, gerasis nusikaltėlis (15, 1; 19, 1–10; 7, 36–50; 23, 39–43).
Pasakojime apie Zachiejaus atsivertimą keliais žodžiais apibūdinama Jėzaus misijos esmė: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir išgelbėti to, kas buvo pražuvę“ (19, 10). Šitaip Jėzus skelbia ir įkūnija Dievo beribį gailestingumą. 15-ame skyriuje trys parabolės išplėtoja šią žinią ir tarsi nupiešia gailestingojo Dievo portretą: piemuo ieško pražuvusios avies ir ją parsineša ant pečių, moteris atkakliai ieško prarastos drachmos, o tėvas, pribėgęs prie grįžtančio pražuvėlio sūnaus, jį apkabina. Šioje parabolėje figūruoja ir Rašto aiškintojai bei fariziejai, kurie nepriima tokio Jėzaus elgesio. Jie yra tas vyresnysis sūnus, kurį tėvas kviečia dalyvauti jo džiaugsme dėl brolio grįžimo (15, 32). Besąlyginį dievišką gailestingumą vėl liudija nukryžiuotas Jėzus, besimeldžiantis už savo budelius (23, 34).
Gailestingumas konkrečiai pasireiškia ypatingu dėmesiu vargšams. Lukas mums perduoda kelis nepaprastai reiklius Jėzaus mokymus apie turtų pavojų ir jų teisingą naudojimą vargšų labui (12, 13–21; 14, 12–33; 16, 9–15), kulminacija yra parabolė apie Lozorių ir turtuolį (16, 19–31).
Lukas ypatingą dėmesį skiria ir moterims, kurių vaidmuo ir paveikslai ryškūs jo Evangelijoje: Mergelė Marija, Elzbieta, pranašė Ona Evangelijos pradžioje. Paskui jis jautriai pasakoja apie Najino našlę (7, 11), Jėzų mylinčią nusidėjėlę (7, 36–50), Mortą ir Mariją (10, 38–42), sutrauktą moterį, kurią Jėzus gydo šabo dieną (13, 10–17). Jis vardija moteris, kurios yra Jėzaus mokinės, jį remia ir lydi iki pat kančios Jeruzalėje (8, 1–3; 23, 55). Kai moterys praneša apaštalams prisikėlimo žinią, šie jomis netiki ir laiko jų žodžius paistalais (24, 11). Iš tiesų Lukas savo Evangelijoje, kaip ir Apaštalų darbuose, rodo, kad Jėzaus elgesys ir jo mokinių bendruomenės patirtis liudija abejonę tuometinės visuomenės požiūriu į moteris – kad jų vieta yra tarp puodų ir jų balsas neturi vertės.
Kita dominuojanti tema yra malda. Jėzaus ir Jono Krikštytojo gimimus lydi keturios giesmės, kurios perėjo į Bažnyčios liturgiją – Marijos Magnificat (1, 46–55), Zacharijo giesmė (1, 68–79), angelų šlovinimas (2, 14) ir Simeono malda (2, 29–32). Lukas kelis kartus kalba apie besimeldžiantį Jėzų (4, 42; 6, 12; 9, 18; 10, 21; 22, 42; 23, 34. 46). Jis pristato ir Jėzaus mokymą apie maldą: mokiniams stebint, kaip jis meldžiasi, Jėzus pateikia Tėve mūsų maldos žodžius ir ragina pasitikėti Tėvu, duodančiu tai, kas geriausia – Šventąją Dvasią (11, 1–13). Jėzus pabrėžia ir atkaklumo bei nuolankumo svarbą meldžiantis (18, 1–14).
Džiaugsmas paminėtas daugiau nei 20 kartų! Jis persmelkia du pirmuosius skyrius, kur tiek Jėzaus, tiek Jono Krikštytojo pradėjimas ir gimimas sukelia džiūgavimą ir šlovinimą. Jis lydi kiekvieną stebuklą, jis pripildo prisikėlimo liudytojus (24, 41. 52). Pats Jėzus džiūgauja Dvasioje, kad mažutėliai priima mylinčio Tėvo apreiškimą (10, 21).
Džiaugsmas yra susijęs su Šventąja Dvasia, kuri nužengia ant Mergelės Marijos ir daro iš dar negimusio Jono bei jo tėvų Zacharijo ir Elzbietos pranašus (1, 17. 35. 41. 67). Jėzus yra jos pateptas (žr. inauguracinę kalbą 4, 17–19). Jėzaus paskutiniai žodžiai mokiniams yra: „Aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas, o jūs pasilikite mieste ir apsivilksite galia iš aukštybių.“ Šitaip, Šventosios Dvasios atsiuntimo pažadu, pereinama iš Luko evangelijos į Apaštalų darbus.
Ses. Benedicte Rollin RA
