01
11 /
2026
Šv. Klemenso Romiečio bazilika Romoje, netoli Koliziejaus, yra vienas mįslingiausių ir simboliškai turtingiausių krikščionybės pastatų. Šios bazilikos sluoksniai – tarsi tikėjimo istorijos kronika: viršutinis sluoksnis – XI a. bažnyčia, po ja – IV a. bazilika, dar žemiau – privatūs romiečio namai (domus). Šv. Jeronimas mini bažnyčią, pastatytą ant Klemenso namų. Po šiais namais – požeminė Mitros šventykla. Ar Klemensas buvo į krikščionybę atsivertęs romietis, kurio namuose būrėsi krikščionys ir laužė duoną bei šventė agapę? Pirmoji krikščionių karta neturėjo nei bažnyčių, nei altorių, nei mišiolų, tad Eucharistija, neatsiejama nuo agapės, būdavo švenčiama privačiuose kieno nors namuose, kaip teigiama Apaštalų darbuose. Ar tai to paties Klemenso namai, ar kito – nežinia.
Romos vyskupas Klemensas I (~35–101) tikriausiai buvo kilęs iš žydų išeivijos ir perėmęs graikų kultūrą. Jo sąsajos su Senuoju Testamentu stipresnės, negu, pavyzdžiui, šv. Ignoto Antiochiečio, bet iš jo raštų matyti, kad jis buvo labai atviras naujovėms. Sunku pasakyti, kokiu pavidalu jis skaitė Evangeliją, nes I a. apie jokį Naujojo Testamento kanoną nebuvo nė kalbos, ir Geroji Naujiena rėmėsi žodine tradicija – dar galėjai sutikti žmonių, kurie buvo Viešpaties išgydyti ar jaunystėje matę jo stebuklus. Manoma, kad jis sutiko Petrą ir Paulių ar bendravo su Jono Evangelisto aplinkos žmonėmis. Todėl kartoja: „Tie, kurie prisimena Viešpaties žodžius“ (Laiškas korintiečiams, 13, 1–2) ar „Įsidėmėkime Viešpaties Jėzaus žodžius“ (46, 7‒8). Taigi Klemensas priklauso pirmajai po apaštalų einančiai kartai, ir yra labai arti gyvosios, Viešpatį mačiusiųjų ir jį pažinusiųjų liudininkų ir jo mokinių, tradicijos – todėl, kaip keletas kitų, vadinamas Apaštališkuoju Tėvu.
Pirmoji žinia apie Klemensą pasirodo apie 88 m., kai jis perima vadovavimą Bažnyčiai Romoje. Pagal šv. Ireniejaus pateiktą to meto vyskupų sąrašą, Klemensas buvo Romos vyskupas po Lino ir Anakleto. Kaip patikimą ir autentišką mokymą bei liudijimą tradicija išsaugojo jo Laišką korintiečiams, parašytą apie 100 m., dėl kurio jis ir tapo plačiai žinomas. Šv. Paulius irgi parašė du laiškus korintiečiams, bet jų įžanga asmeniška: „Paulius, Dievo valia pašauktas Kristaus Jėzaus apaštalas“; Klemenso laiške Dievo Bažnyčia Romoje kreipiasi į Dievo Bažnyčią Korinte dėl ten kilusių nesutarimų: „Jūsų nesantaika daugelį paklaidino, daugelį pastūmėjo į neviltį, daugelį privertė abejoti ir visus mus nuliūdino – ir jūsų nesantaika tebesitęsia“ (46, 9); „Pavyduliavimas ir nesantaika sugriovė daugelį didžių miestų ir iš šaknų išrovė tautas“ (6, 4); „Visa tai kilo iš jūsų, broliai, kurie buvote pripažinti garbingiausi, tvirti tikėjime, subrendę dvasia, mokyti Rašto ir patyrę gyvenime“ (3, 3). „Mes visi tuoj žengsime į tą pačią areną, kur visų mūsų laukia ta pati kova“ (7, 1) – tuo ir puikus Klemenso laiškas, kad jis rašo ne iš aukšto, mokydamas ar smerkdamas, bet kaip kovojantis toje pačioje, kaip ir visi tikintieji, arenoje. Mūsų nesutarimai, atgaila ir susitaikymas yra šios kovos dalis. Nors tuo metu išties buvo pralieta daug kankinių kraujo, Klemensas kalba apie dvasinės kovos areną ir stoja į šią kovą drauge su korintiečiais. Nesantaika Korinte yra gili dvasinė liga, kurios gydymas prasideda, anot Klemenso, nuo atgailos, visų bendruomenės negandų priešnuodžio. Atgaila Klemensui nėra baimės aktas, bet meilės atsakas į Kristaus auką. Todėl jis sieja atgailą su Kristaus Krauju ir sako, kad „atgaila mums buvo suteikta per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kraują“ (plg. 7 ir 12 skyrius). Tad tai ne vien mūsų pastangos, bet ir dovana. Čia nėra galimybės išsamiau aptarti šio laiško, kuris nepateikia nei konkrečių detalių, nei vardų, nei faktų, todėl lieka labai universalus, taikytinas bet kokiai krikščionių bendruomenei bet kuriame amžiuje.
Ar tai buvo draugiškas laiškas, o gal jau I a. Romos Bažnyčia turėjo išskirtinį, net vadovaujamą vaidmenį kitų Bažnyčių atžvilgiu? Klemenso laiškas galbūt yra pirmoji nuoroda į šį vaidmenį, tonas, tiesa, lieka draugiškas, bet tvirtas, jis kalba ne savo, o bendruomenės, Romos Bažnyčios, vardu. Tad net jei Romos Bažnyčios autoritetas nebuvo juridinio ar institucinio pobūdžio, jis turėjo dvasinį ir moralinį svorį. Šv. Ignotas Antiochietis sako, kad „Romos Bažnyčia pirmininkauja meilei“ – tad ji buvo tiesiog brandžiausia ir patikimiausia bendruomenė.
Apie šv. Klemenso Romiečio gyvenimo pabaigą žinome daugiau iš tradicijos ir legendų, negu iš patikimų istorinių šaltinių. Tradicija mena, kad imperatorius Trajanas ištrėmė Klemensą į Taurijos Chersonesą, imperijos „sunkiųjų darbų lagerį“ Krymo pusiasalyje. Tai tikėtina, nes tremtis į imperijos pakraščius ir negyvenamas salas buvo dažna bausmė, ypač kai buvo vengiama žymaus asmens viešos egzekucijos. Marmuro karjerų kasyklose, kur buvo ištremtas Klemensas, jį džiaugsmingai sutiko tremtiniai krikščionys. Pasak legendos, Klemensas stebuklingu būdu parūpinęs jiems vandens, toliau krikštijęs, net pastatęs bažnyčią – galiausiai dėl savo veiklos net ir tremtyje Klemensas buvo pasmerktas myriop: nuskandintas Juodojoje jūroje, pririšus prie kaklo laivo inkarą. Tuo metu krikščionys karštai meldęsi ant kranto, jūra nuslūgusi, iškilusi marmuro šventovė, kurioje stovėjęs sarkofagas su Klemenso kūnu. Nuo tada jūros atoslūgio stebuklas kartojasi Klemenso kankinystės dieną, lydimas stebuklų ir ženklų. Legendos apie šiuos įvykius pasklido Rytuose ir Vakaruose, perduodamos iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. 860–861 m. šv. Kirilas, šv. Metodijaus brolis, pasiųstas skelbti Evangelijos chazarams, atvyko į Chersonesą ir klausė vietinių, kur galėtų pagerbti Klemenso palaikus, bet niekas negalėjo pasakyti, kur tikrai yra vyskupo Klemenso palaidojimo vieta. Tada šv. Kirilui regėjime parodyta, kur jų ieškoti. Nurodytoje vietoje jis atradęs Romos vyskupo kankinio kaulus, atpažinęs juos iš dieviško aromato ir šalia esančio inkaro – Klemenso mirties ženklo ir vilties simbolio. Krymo žemė nuo seno buvo tikinčiųjų golgota, kurioje kankinių atminimas susijungia su šiuolaikinėmis tragedijomis. Vis dėlto kančia neatsiejama nuo inkaro – tikinčiųjų vilties, kuri pergyvena imperijas, kad ir kokios galingos jos būtų.
Šv. Kirilas pargabeno Klemenso relikvijas į Konstantinopolį, o vėliau dalį jų – į Romą. Čia jų jau laukė bazilika, dedikuota šv. Klemensui dar iki relikvijų atgabenimo iš Krymo. Šv. Kirilas, vadinamas slavų apaštalu, irgi išreiškė norą būti palaidotas šioje bazilikoje, kur ir dabar galima pagerbti jo sarkofagą. Vėliau į baziliką atgabenta ir kito kankinio, šv. Ignoto Antiochiečio, palaikų dalis – taip Šv. Klemenso bazilika tarsi simbolizuoja Bažnyčią kaip augantį organizmą, kuris saugo pagoniškąją praeitį, pirmųjų krikščionių kankinystę, misijų drąsą ir tautų vienybę.
Ses. Inga Barbora Kazakevičiūtė
