Už tinkamą turto naudojimą

Gyvybės Viešpatie,
visa, ką turime, ateina iš Tavęs:
derlinga žemė, gauti talentai,
gyvenusiųjų prieš mus triūsas.
Nieko neturime vien tik sau – visa yra dovana, skirta dalytis.

Tačiau taip dažnai, Viešpatie, trokštami ar jau įgyti
turtai užkietina mūsų širdį,
įkalina mus savanaudiškume
ir verčia pamiršti pačius silpniausius.

Atleisk mums, kad kaupiame, užuot dalijęsi,
kad gėrybes naudojame kaip galios priemonę,
o ne tarnauti kitiems.

Tu mums primeni, kad tikrasis turtas
glūdi ne tuose dalykuose, kuriuos pasiliekame,
bet tuose, kuriuos su meile dovanojame.

Nuo prisirišimo laisva širdis keičia pasaulį:
atveria teisingumo kelius,
griauna abejingumo sienas
ir sėja viltį tarp vargšų.

Meldžiame Tave, Viešpatie,
kad Tavo Dvasia išmokytų mus naudotis tuo, ką turime –
pinigais, laiku, talentais ir galimybėmis –
kaip brolystės įrankiais.
Tegu kiekvienas ekonominis šeimos ar bendruomenės
sprendimas kyla iš laisvos širdies,
gebančios pripažinti, kad visos gėrybės skirtos visiems
ir kad tik dalydamiesi kuriame ateitį.

Padaryk mus tarnyste ir gailestingumu tampančių
turtų liudytojais, kad mūsų gyvenimas,
suvienytas su kitų gyvenimu,
būtų Tavo teisingumo ir taikos Karalystės ženklas.
Amen.

***

Pasaulis egzistuoja visiems, nes visi mes, žmonės, gimstame šioje žemėje turėdami vienodą orumą. Spalvos, religijos, gebėjimų, kilmės, gyvenamosios vietos ir daugybės kitų skirtumų negalima iškelti aukščiau ar jais remiantis pateisinti kelių asmenų privilegijas visų žmonių teisių sąskaita. Todėl mes, kaip bendruomenė, privalome užtikrinti, kad kiekvienas žmogus gyventų oriai ir turėtų tinkamas galimybes visapusiškai tobulėti. […]

Todėl niekas negali būti išstumtas į paribį, nesvarbu, kur būtų gimęs, ir juo labiau dėl privilegijų, kurias kiti turi dėl to, kad yra gimę daugiau galimybių teikiančioje aplinkoje. Valstybių sienos ir ribos negali užkirsti tam kelio. Lygiai taip pat nepriimtina, kad asmuo turėtų mažiau teisių dėl to, kad yra moteris, nepriimtina, kad gimimo ar gyvenamoji vieta savaime lemtų mažesnes galimybes oriai gyventi ir vystytis.

Vystymasis neturi būti orientuotas į nedaugelio nuosavybės kaupimą, jis turi užtikrinti „žmogaus teises, tiek asmenines ir visuomenines, tiek ekonomines ir politines, įskaitant ir nacijų bei tautų teises“. Keleto teisė į verslo ar rinkos laisvę negali būti svarbesnė už tautų teises ir vargšų orumą; nei už aplinkos tausojimą, nes „jei kas nors turi jos dalį, tai tik tam, kad ji būtų tvarkoma taip, jog tai išeitų į naudą visiems“.

Verslininkų veikla iš tiesų „yra kilnus pašaukimas kurti gerovę ir gerinti pasaulį visiems“. Dievas mus skatina, jis tikisi, kad išlavinsime gebėjimus, kuriuos mums davė, ir pripildė visatą didžiulio potencialo. Jo planuose kiekvienas žmogus raginamas siekti savo paties vystymosi, o tai apima ekonominių ir technologinių gebėjimų įgyvendinimą siekiant gausinti gėrybes ir didinti gerovę. Tačiau bet kuriuo atveju šie verslininkų gebėjimai, kurie yra Dievo dovana, turėtų būti aiškiai orientuoti į kitų žmonių pažangą ir skurdo įveikimą, ypač kuriant įvairias darbo vietas. […]

Tikrumas, kad žemės gėrybės yra bendros paskirties, reikalauja, kad šiandien šis principas būtų taikomas ir šalims, jų teritorijoms bei ištekliams. Jei į tai žvelgsime ne tik privačios nuosavybės teisėtumo ir tam tikros tautos piliečių teisių požiūriu, bet ir pirmojo bendros gėrybių paskirties principo požiūriu, tuomet galime sakyti, kad kiekviena šalis yra ir svetimšalio, nes vienos teritorijos gėrybių negalima šykštėti iš kitos vietos atvykusiam asmeniui, kuriam jų reikia. Iš tikrųjų, kaip mokė Jungtinių Valstijų vyskupai, egzistuoja pagrindinės teisės, kurios „yra pirmesnės už bet kokią visuomenę, nes kyla iš kiekvienam asmeniui, kaip Dievo kūriniui, suteikto orumo“.

Tai skatina kitaip suprasti šalių santykius ir mainus. Jei kiekvienas žmogus yra mano brolis ar sesuo ir jei pasaulis iš tiesų priklauso visiems, tuomet nesvarbu, žmogus yra čia gimęs ar gyvena už savo šalies ribų. Mano tauta irgi atsakinga už jo vystymąsi, nors šią atsakomybę ji gali įgyvendinti įvairiais būdais: dosniai priimdama, kai to neišvengiamai reikia, skatindama vystymąsi jo paties krašte, neišnaudodama ir neeikvodama kitų šalių gamtinių išteklių, neremdama korumpuotų sistemų, trukdančių tautoms oriai vystytis. Tai, kas taikoma tautoms, taikoma ir skirtingiems kiekvienos šalies regionams, tarp kurių dažnai atsiranda didelė nelygybė. Tačiau dėl to, kad nepripažįstamas vienodas žmogaus orumas, kai kurių šalių labiau išsivystę regionai kartais siekia atsikratyti skurdesnių regionų „balasto“, kad dar labiau pakeltų savo vartojimo lygį.

Mes kalbame apie naują tarptautinių santykių tinklą, nes rimtų pasaulio problemų neįmanoma išspręsti mąstant vien apie atskirų asmenų ar mažų grupių tarpusavio pagalbą. Nepamirškime, jog „nelygybė atsiliepia ne tik pavieniams žmonėms, bet ir ištisoms šalims, todėl privalu pagalvoti apie tarptautinių santykių etiką“, o teisingumas reikalauja, kad pripažintume ir gerbtume ne tik individualias, bet ir socialines bei tautų teises. Vadinasi, turime užtikrinti „svarbiausią tautų teisę egzistuoti ir progresuoti“, kuriai kartais labai trukdo dėl užsienio skolų atsirandantis spaudimas. Daugeliu atvejų skolos grąžinimas ne tik neskatina vystymosi, bet jį riboja ir stipriai nulemia. Nors laikomasi principo, kad kiekviena teisėtai prisiimta skola turi būti grąžinta, šios prievolės, kurią daugelis neturtingų šalių yra skolingos turtingoms šalims, vykdymo būdas neturi kelti pavojaus jų pragyvenimui ir augimui.

Be jokios abejonės, kalbu apie kitokią logiką. Jei nesistengsime įsigilinti į šią logiką, mano žodžiai skambės kaip fantazija. Tačiau jei pripažįstame didįjį principą – teises, kylančias iš paties fakto, kad turime neatimamą žmogiškąjį orumą, – galime priimti iššūkį svajoti ir galvoti apie kitokią žmoniją. Yra įmanoma norėti planetos, kurioje visi turėtų žemės, būstą ir darbą. Tai tikrasis kelias į taiką, o ne paika ir trumparegiška strategija sėti baimę ir nepasitikėjimą išorinių grėsmių akivaizdoje. Nes tikra ir ilgalaikė taika įmanoma tik „remiantis visuotine solidarumo ir bendradarbiavimo etika, tarnaujančia ateičiai, kurią lems visos žmonių šeimos tarpusavio priklausomybė ir bendra atsakomybė“.

Šventasis Tėvas Pranciškus,
Enciklika FRATELII TUTTI apie brolybę ir socialinę draugystę, 118. 120–127,
2020 m. spalio 3 d., Vilnius: Lietuvos Vyskupų Konferencija;
Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2022, p. 69–75.

Drauge su Popiežiumi kasdien aukokimės Dievui melsdamiesi už žmonijai ir Bažnyčios misijai iškylančius iššūkius.

DIENOS PAAUKOJIMO MALDA

Gerasis Tėve,
štai esu tavo akivaizdoje –
žinau, kad tu visuomet su manimi.
Šiandien vėl panardinu savo širdį
į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –
jis kasdien dėl manęs aukojasi
ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.
Tegul tavo Šventoji Dvasia
padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,
jo misijos bendradarbiu.
Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,
darbus ir kentėjimus,
visa, kas esu ir ką turiu.
Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,
ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis
aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos
melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija.

Bažnytinės vyresnybės leista.
Vilnius, 2019 10 17

Popiežiaus intencija lapkričio mėnesį:
Melskime už tinkamą turto naudojimą, nepasiduodant egoizmo pagundai, kad jis visada tarnautų bendrajam gėriui ir solidarumui su tais, kurie gyvena nepritekliuje.

• «