01
07 /
2014
Liepos mėnesio „Magnificat“ viršelį puošia neįprastas kūrinys, tiksliau, gana didelio paveikslo (108,5 x 172,5 cm) fragmentas, kurio kuklus krikščioniškas turinys, atrodo, sutelpa vienoje frazėje, paveikslo pavadinime: „Vidurdienio malda pjūties metu“ (1861 m.). Tai žymiausias vėlyvojo romantizmo vokiečių dailininko Teodoro Šiuco (Theodor Christoph Schüz, 1830–1900 m.) kūrinys. Paveikslą jis nutapė po studijų Miuncheno dailės akademijoje, kur tapybos meistrystės Šiucą mokė garsiausias Vokietijos istorinių scenų tapytojas – profesorius Karlas fon Piloty (Carl Theodor von Piloty, 1826–1886 m.). Religingoje šeimoje augęs Teodoras (buvo jauniausias sūnus pastoriaus šeimoje) nepersiėmė mokytojo tapybos maniera, jo netraukė didingos, bet tolimos ir šaltos istorinės ar alegorinės scenos. Šiucą domino „mažosios istorijos“ – patirtos jo paties ar išgyventos stebint artimiausią aplinką – gamtą, paprastus miestiečius ir valstiečius bei jų darbo aplinką. Dažniausiai tapytojo akiratyje, o vėliau ir drobėse, atsidurdavo vaikystės miesto Nufringeno (Baden Viurtembergo žemė) apylinkės bei didžiojoje istorijoje neįrašyti „asmeniniai įvykiai“: „Konfirmacijos rytas“ (1851 m.), „Vakaro varpai“ (1857 m.), „Pasivaikščiojimas Velykų rytą“ (1859 m.), „Velykų giesmė“ (1875 m.).
„Vidurdienio malda pjūties metu“ – tai kūrinys, kuriame susijungia trys mėgstamiausi Šiuco tapybos siužetai: žmogus, jo aplinka ir vidinis veiksmas.
Pabandykime perskaityti šio paveikslo pasakojimą, remdamiesi savo vaizduote ir kitų paliktais įspūdžiais. Pradėkime nuo pagrindinės scenos, kurią regime šio „Magnificat“ viršelyje. Plačiavainikio medžio šešėlyje vidudienio poilsiui susibūrusi gausi šeima – tėvai ir penkios jų atžalos: motinos žindomas kūdikis, mediniame vežimėlyje miegantis vaikelis ir trys jau ūgtelėję talkininkai. Ant baltos staltiesės išdėliotas pietų lauknešėlis: ąsotis, lėkštės, puskepalis duonos ir plačiai pravertas indas su šiltu maistu (įsižiūrėjus matosi, kaip kyla garai). Visų šeimos narių rankos (plaštakos) sunertos maldai, o du mažieji savo tyliu dalyvavimu tarsi antrina maldos rimčiai. Antrajame plane javapjūtės geltoniu tviska Nufringeno apylinkių peizažas. Žvelgiant į šią šeimą net neįtartumei, kad labai arti jos yra ir kiti žmonės. Tai išvystame plačiau pravėrus paveikslo kraštus. Visai šalia – parimęs senolis, kiek atokiau – vandenį geriančių vaikų grupelė, o kitapus medžio – daugybė linksmai besišnekučiuojančių, valgančių ar pailsėti kitus raginančių rugiapjūtės darbininkų. Tolėliau matosi tebedirbančių vyrų ir moterų figūros, ant medžių šakų sukabinti besiilsinčiųjų pjautuvai, vyrai, braukiantys prakaitą nuo iškaitusių raudonų veidų, nubirusių varpų grūdus lesantys paukščiai. Besimeldžianti šeima – tarsi ramybės salelė visaapimančiame judesyje (kitas paveikslo pavadinimas nurodo būtent tai: „Ramybė vidudienio pjūties metu“). Atrodo, kad džiugios rimties suvienyta šeima paveikslo autoriui ir žiūrovui buvo svarbiausias sakinys visame pasakojime. Tokią interpretaciją patvirtina ne tik šeimos komponavimas paveikslo plokštumos centre, bet ir žvilgsnis į paties paveikslo istoriją. Jį dailininkas nutapė 1861 metais, ir labai greitai, jau 1862 m., paveikslą įsigijo Karališkasis Štutgarto vaizduojamojo meno muziejus, kur kūrinys yra iki šiol. Paveikslas buvo toks populiarus, kad Baden Viurtembergo žemėje paplito spausdintinės jo kopijos – nedidelės juodai baltos metalo graviūros – kaip pakabinamas paveikslėlis, puošęs ūkininkų bei miestelėnų interjerus. Graviūrose buvo pavaizduota tik pagrindinė scena, kaip ir šiame „Magnificat“ viršelyje – besimeldžianti šeima. Neseniai Anapilin iškeliavęs Šiuco kraštietis Traugotas Šmolcas (Traugott Schmolz[1]), pamena, kaip būdamas vaikas pirmą kartą pamatė vieną iš tokių juodai baltų graviūrų. Anuomet jis neabejojo – ta kukli, ramybės kupina valstietė – tai Dievo Motina su Kūdikiu. Vėliau jis daug kartų matė šį paveikslėlį įvairiuose namuose, ir tik suaugęs muziejuje pamatė originalą. Čia jaunojo istoriko laukė dar viena staigmena – nežemiškas kopijoje neperteiktas apšvietimas. Pro medžio lapų lają prasiskverbę minkšti šviesos lopinėliai gaubia besimeldžiančią šeimą. Jauki šiluma ir spindesys koncentruojasi tarp kūdikio ir motinos. Traugotui tai buvo naujas sakralumo potyris. Paveikslas jam taip patiko, jog jaunasis istorikas apsisprendė: „Kadangi negaliu turėti originalo, nusitapysiu šį paveikslą pats.“ Taip atsirado nedidelė (30 x 40 cm) centrinės paveikslo scenos kopija, nupiešta… spalvotais pieštukais.
Galime spėti, jog paveikslo autorius veikiausiai neturėjo tokių ketinimų – tapyti Dievo Motiną, galime netgi įtarti tapytoją citavus Nyderlandų Renesanso dailininko Piterio Breigelio Vyresniojo (Pieter Brueghel, apie 1525–1569 m.) sukurtą „Javapjūtę“, galbūt oponavus jam, šalia klegančių, godžiai valgančių valstiečių įterpiant tvarkingai apsirengusią pamaldžią šeimyną. Išties Šiuco paveiksle esama romantiško idealizmo. Tačiau ar tikrai nesame to patyrę? Ar tikrai to netrokštame? Tą trumpą minutę, kai visa šeima nuščiūva, bendros maldos žodis ar bendra tyla atrodo tampa šaltiniu, srovenančiu į amžinybę. Besiilsinčiųjų malda už kitus gali virsti atgaiva tiems, kurie tuomet sunkiai dirba.
Ir dar. Pačiame didžiojo paveikslo viduryje šalia akmens luito įsikūrė avinėlis. Jis tikrai primena tą Avinėlį, kuris vaizduojamas su Prisikėlimo vėliava, o akmens luitas tikrai panašus į aukos stalą (altorių), tačiau šiame paveiksle svarbiau turbūt ne tai. Avinėlis yra arčiausiai žiūrovo, netoli besimeldžiančios šeimos, netoli basų valstiečių ir parimusio senolio (jų šiame fragmente nesimato). Atrodo, kad jam tiesiog gera būti čia. Tačiau jis nėra pririštas ar susietas su kuria nors veikėjų grupe. Jaukiai įsitaisęs paveikslo priekyje jis bet kada gali nueiti į kitą jo pusę – pas tebedirbančius valstiečius, pas linksmai bokalus iškėlusius pietautojus. Mažas, vos pastebimas avinėlis yra ir nori būti šalia mūsų.
Jurgita Pačkauskienė
[1] Istorikas, archyvaras ir dailininkas. Parengta pagal Renate Mehnert, Im Erntebild von Theodor Schüz erkennt Traugott, http://www.schoenbuch-blog.de/im-erntebild-von-theodor-schuz-erkennt-traugott/
