Bernadeta iš Lurdo

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje publikuojamą paveikslą „Bernadeta iš Lurdo“ 1938 m. nutapė prancūzų dailininkas Morisas Deni (Maurice Denis, 1870–1943).

Žvelgdami į paveikslą, nusikelkime į XIX a. vidurį, į niekam tuo metu neįdomų užkampį Prancūzijos pietuose, Pirėnų kalnų papėdėje – Lurdo miestelį, pro kurį teka Gav de Po upė. Jame skurdžiai gyveno valstiečių Subiru šeima. Malūnininko ir skalbėjos namuose augo keli vaikai. Duktė Bernadeta (1844–1879) buvo silpnos sveikatos, jai nesisekė mokslai. Bet mergaitės širdis buvo tyra ir atvira, o tikėjimas – nuoširdus ir stiprus. Miestelio pakraštyje upės kilpoje kilo Masabjelės uola, turėjusi nedidelę grotą. Kaip tik joje 1858 m. vasario 11 d. keturiolikmetei Bernadetai, kartu su seserimi ir kaimynų mergaite rinkusiai žabus prakuroms, pirmą kartą apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Grotos prieblandoje ji išvydo švytinčią gražią moterį balta suknia, perjuosta žydra juosta, su baltu gobtuvu, rankoje laikančią rožinį. Ant basų jos kojų švietė po geltoną rožę. Bernadeta nežinojo, kas ta moteris, bet reginys buvo toks nuostabus, kad suklupo prieš ją, apimta nežemiškos palaimos.

Kai po dviejų dienų įsidrąsinusi Bernadeta dar kartą nuėjo į grotą, malonioji Ponia vėl jai pasirodė. Iki 1858 m. liepos 16 d. įvyko aštuoniolika apsireiškimų. Kalbos apie neįprastą regėjimą greitai pasklido, vieniems tai krito į širdį, kiti numojo ranka, treti tiesiog juokėsi iš mergaitės kalbų. Kai Bernadeta trečią kartą atėjo į Masabjelės grotą, viena Lurdo gyventoja buvo įdavusi popieriaus ir plunksną, reikalaudama, kad moteris iš grotos parašytų savo vardą ir kodėl ji čia pasirodė. Ponia jai atsakė: „Tai nebūtina“, ir paprašė mergaitės į grotą ateiti dar penkiolika kartų. „Negaliu pažadėti laimės šiame pasaulyje, bet kitame – taip“, – ¬nuskambėjo raminantys žodžiai.

Bažnyčios atstovai pradžioje į vaiko pasakojimus žvelgė skeptiškai. Bernadetą tardė miestelio prokuroras, policijos komisaras apkaltino ją melu. Bernadeta parodė neįtikėtiną tvirtumą ir gynė savo regėjimus. Žmonių prie grotos vis daugėjo. Devintojo apsireiškimo metu Ponios paliepta Bernadeta pradėjo grotoje rankomis rausti duobę, iš kurios pradžioje sunkėsi drumzlinas vanduo, pamažu tapęs krištolinio skaidrumo šaltiniu. Šešioliktojo apsireiškimo metu Ponia pagaliau pasakė savo vardą: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas.“ Bernadeta nieko nesuprato, bet tai nustebino dvasininkus, nes apie prieš ketverius metus popiežiaus Pijaus IX paskelbtą Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą beraštė mergaitė negalėjo žinoti. Paskutinio apsireiškimo metu Bernadeta turėjo eiti į grotą aplinkiniais keliais, nes miestelio valdžia buvo uždraudusi žmonėms prie jos artintis ir pastačiusi žandarų užkardą.

Besirenkančios žmonių minios ir jau po dvylikto apsireiškimo pasklidusios kalbos apie stebuklingus pagijimus nuo Lurdo šaltinio vandens valdžiai nepatiko. Valdininkai negalėjo patikėti, kad mergaitė tiesiog nemoka sakyti netiesos. Antra vertus, visi tyrinėtojai pažymi, kad pati Bernadeta niekada ir netvirtino, jog regėjimuose pasirodanti Ponia buvo Dievo Motina.

Tik kai 1858 m. spalį Prancūzijos imperatorius Napoleonas III panaikino vietos valdžios draudimus lankyti Lurdo grotą, o Tarbo vyskupo sudaryta dvasininkų komisija pripažino apsireiškimus tikrai vykus, padėtis pasikeitė. Žinia apie Lurdą greitai sklido. Vykdant Švč. Mergelės Marijos prašymą, grotoje 1866 m. pastatyta šventovė, pradėtos rengti tikinčiųjų procesijos.

Tais pačiais metais Bernadeta tapo vienuole. Gavusi sesers Marijos Bernadetos vardą, ji iki ankstyvos mirties 1879 m. tarnavo Šv. Gildardo vienuolyne Nevere, ypač daug laiko ir jėgų skirdama ligonių slaugai. Palaidota vienuolyno teritorijoje, tačiau po 1925 m. įvykusios beatifikacijos palaikai perkelti į Šv. Gildardo vienuolyno bažnyčios koplyčią.

Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vieta tapo vienu iš svarbiausių katalikų piligriminių centrų, tikėjimo ir paskutinės vilties oaze ligos ar negalios pakirstiems, Dievo Motiną malonės bei užtarimo meldžiantiems ir atgailaujantiems žmonėms. Net 62 išgijimai nuo Bernadetos rankomis iškasto šaltinio vandens Katalikų Bažnyčios oficialiai patvirtinti, o kitų liudijimų apie išgijimus skaičiuojama tūkstančiais. Liturginiame kalendoriuje vasario 11 d. – Lurdo Švč. Mergelės Marijos minėjimas ir Pasaulinė ligonių diena. Šv. Bernadeta (minima vasario 18 d.) ir toliau globoja ligonius taip, kaip juos slaugė, būdama vienuolė.

Meno esmės paieškos

Paveikslo autorius M. Deni buvo tapytojas, grafikas, iliustratorius, dekoratorius, dizaineris ir meno teoretikas, kūręs mitologijos ir religinėmis temomis. Jo kūryba atstovauja Europos dailės laikotarpiui po impresionizmo, kai meninės tendencijos – simbolizmas, grįžimas prie romantinės pasaulėjautos – atspindėjo XIX–XX a. ribos dailei būdingą idealistinę reakciją į besibaigiančio amžiaus racionalizmą. Tarp dailininkų modernistų M. Deni išsiskiria gebėjimu kūryboje suderinti stilistines naujoves ir tradicijų svarbos mene bei religijoje suvokimą.

Visą gyvenimą dailininkas buvo giliai tikintis. Būdamas penkiolikos dienoraštyje rašė: „Turiu tapti krikščionišku tapytoju ir šlovinti visus krikščionybės stebuklus.“ Gausi kūryba, molbertiniai ir monumentalieji dekoratyviniai darbai, kupini šventųjų vaizdinių, ir veikla gaivinant sakralinį meną bei keliant jo prestižą patvirtina jaunystės siekių įgyvendinimą. M. Deni buvo ne tik dailininkas, bet ir autoritetingas meno teoretikas ir istorikas. Vienas paskutinių jo veikalų – „Religinio meno istorija“, paskelbta 1939 m.

Nuo mažų dienų atsiskleidė M. Deni polinkis į meną. Nors mokėsi prestižiniame Paryžiaus licėjuje, būdamas trylikos jau lankė privačias piešimo pamokas ir Luvro muziejuje eskizuodavo senųjų meistrų kūrinius. Gabus mokinys 1888 m. paliko licėjų ir pradėjo lankyti privačią Žiuljano akademiją, o po metų įstojo į Aukštąją vaizduojamųjų menų mokyklą. Tuo metu M. Deni pažiūroms buvo artimas simbolizmas.

Kartu su studijų draugais Pjeru Bonaru (Pierre Bonnard) ir Poliu Seriuzjė (Paul Sérusier) M. Deni apie 1888 m. įkūrė grupę „Nabis“. Pavadinimas siejosi su hebrajišku žodžiu, reiškiančiu pranašą. Prancūzų impresionistai siekė tiksliai fiksuoti išorinius vizualinius įspūdžius, o nabistai orientavosi į dvasinį ir emocinį kūrinio turinį, kurio, jų nuomone, stigo simbolizmui. Atmetę linijinę perspektyvą ir formos modeliavimą, bendraminčiai įkvėpimo ieškojo dekoratyvinėje dailėje ir japonų mene, kuris to meto Europoje buvo itin populiarus. Grupės narių meninė kalba buvo subtili ir rafinuota, o paveikslai jausmingi ir poetiški. M. Deni tapo „Nabis“ idėjų propaguotoju. Jo straipsnis „Neotradicionalizmo apibrėžimas“, paskelbtas 1890 m. žurnale „Art et Critique“, buvo priimtas kaip grupės manifestas, o drąsi mintis, kad paveikslas, iki tapdamas konkrečiu vaizdu, pradžioje viso labo yra tik plokštuma, padengta tam tikra tvarka sudėliotomis spalvomis, buvo dažnai kartojama XX a. modernistų.

Tais pačiais 1888 m. M. Deni pirmą kartą ėmėsi religinės temos ir nutapė kelis Apreiškimo variantus. Vienas jų, kompozicija „Katalikų misterija“, 1891 m. buvo išstatytas Nepriklausomųjų dailininkų salone Paryžiuje. „Kalvarijose“ („Kopimas į Kalvariją“, 1889), „Velykų ryte“ (1894, dar žinomas kaip „Šventosios moterys prie Kapo“) ir kituose paskutinio XIX a. dešimtmečio M. Deni kūriniuose evangeliniais motyvais pamažu ryškėjo nauja, išgryninta meninė kalba, integruojanti krikščioniškąją alegoriją. Vis atviresnis ir įtaigesnis tikėjimo deklaravimas šiuose ir kituose darbuose („Madona su Kūdikiu“, „Paskutinė Vakarienė“, „Nukryžiavimas“, „Prisikėlimas“, „Pieta“, „Pirmoji Komunija“) rodė tolimą nuo nabistų judėjimo. Jis tęsė neotradicionalizmo liniją, tapė ir grafikos technikomis kūrė religines kompozicijas, suteikdamas joms naujo, modernizmo epochoje aktualaus emocinio ir dvasinio gilumo. Trys kelionės į Italiją dar labiau paveikė M. Deni kūrybą neoklasicizmo link. Pačioje XIX a. pabaigoje „Nabis“ grupė iširo.

Tuo metu M. Deni kūryboje visam gyvenimui įsitvirtino nepajudinama nuostata, kad meno esmė yra reikšti meilę ir tikėjimą. Šie du dalykai jam buvo lygiaverčiai. Nors iki 1906 m. M. Deni buvo pripažintas kaip Paryžiaus menininkų avangardo atstovas, oponuodamas tuo metu besiformuojančiam fovizmui, jis vis labiau savo kūryboje akcentavo mitologiją ir krikščioniškąjį humanizmą.

Dailininkas pasižymėjo ypatingu darbštumu. Jis iliustravo per 50 poezijos ir religinių knygų, spalvotos ir nespalvotos ksilografijos ir litografijos technikomis įvairiems leidiniams sukūrė apie 200 atspaudų. Amžių sankirtoje daug dėmesio skyrė dekoratyvinei dailei, gilinosi į pramoninį dizainą ir projektavo vitražus, tapetus, vėduokles, širmas, tekstilės, keramikos dirbinių modelius bei jų ornamentiką.

Sakralinio meno dirbtuvės

XIX a. bažnytinis menas patyrė nuosmukį. Kur kas pigesni masinės gamybos būdai komercializavo sakralinę dailę: daugėjo masiškai „štampuojamų“ gipso skulptūrų, spalvotos litografijos keitė originalius religinės tapybos darbus. Siekdamas gaivinti autentišką sakralinį meną, M. Deni įdėmiai studijavo vaizduojamosios dailės, architektūros ir dizaino sąveiką sakraliniuose statiniuose. Jis vis dažniau imdavosi užsakymų bažnyčių, visuomeninių pastatų ir privačių namų dekoravimui (tapybos pano ciklas „Šv. Huberto legenda“ barono Deniso Košeno biure, mitologiniai siužetai Eliziejaus laukų teatro kupolo tapyboje (1908–1911), tapybos pano meno mecenato Ivano Morozovo vilai Maskvoje (1908) ir kt.).

1914 m. Paryžiaus priemiestyje Sen Žermene prie Lė dailininkas įsigijo buvusios ligoninės pastatą, kurį rekonstravo ir dekoravo, pavadinęs statinį „Priorija“. Ten buvusią koplyčią dekoravo savo projektuotais vitražais, baldais, freskomis ir skulptūromis. 1916 m. menininkas paskelbė, kad svarbiausias jo tapybos tikslas yra didelio formato sieninės kompozicijos, ir iki gyvenimo pabaigos šiame pastate nutapė dvidešimt freskų.

1919 m. M. Deni kartu su Žoržu Desvaljeru (Georges Desvallieres) įkūrė Sakralinio meno dirbtuves, kurių tikslas – parengti jaunus dailininkus ir kurti darbus, tarnaujančius Dievui ir puošiančius maldos vietas. XX a. pirmoje pusėje menininkas sukūrė paveikslų ir sieninės tapybos kūrinių daugiau nei penkiolikai katalikų bažnyčių visoje Prancūzijoje. Iš M. Deni dekoruotų sakralinių objektų verta paminėti Rensi Dievo Motinos bažnyčios vitražus, Šv. Nikazijaus bažnyčios Reimse sieninę tapybą. Šventosios Dvasios bažnyčios Paryžiuje interjero dekorą kūrė visi Sakralinio meno dirbtuvių nariai, o M. Deni joje nutapė dvi didelio formato kompozicijas, vieną jų – altorinę.

Paveikslas

Dėl monumentalių darbų molbertinė tapyba vėlyvajame dailininko kūrybos laikotarpyje buvo likusi tarsi antroje vietoje. Tačiau 1938 m. brandaus amžiaus, šeštą dešimtmetį baigiantis menininkas, žinomas molbertinės ir monumentaliosios tapybos bibliniais motyvais kūrėjas, pirmą kartą ėmėsi tapyti religinį siužetą, kurio priežastis buvo nesenas konkretus įvykis. Vos prieš penketą metų buvo pasibaigęs Bernadetos kanonizavimo procesas, o 1938 m. buvo pažymimos 80-osios Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Lurdo grotoje metinės.

Pažvelkime į paveikslą „Bernadeta iš Lurdo“ atidžiau. Akivaizdu, kad tapytojas buvo įsigilinęs į pirmojo apsireiškimo laiką, vietą ir aplinkybes. Jis tiksliai atkuria vietovę, platų lauką, per kurį link tolumoje dunksančio miško nuvingiuoja upės kaspinas. Liekni ir tiesūs medžiai tarsi simboliška uždanga riboja visai kitą pasaulį nei tas, kurį matome pirmajame plane. Ant medžių šakų likę reti gelsvi lapeliai primena vis dar viešpataujantį gamtos ir pasaulio apsnūdimą. Už medžių, realiame gyvenime, – trijų mergaičių, renkančių žabus, figūrėlės. Viena jų, lyg ir pajutusi kažką neįprasto, žvelgia grotos link, bet nepaleidžia iš rankų žabų, nes jie svarbiau.

Pirmajame plane, paveikslo centre, klūpo jaunoji Bernadeta. Baltas galvos apdangalas ir ruda suknelė, kojos, apautos grubiu apavu, atspindi ir būdingą Pirėnų regionui moterišką aprangą, ir būsimą vienuolišką drabužį. Nors keliais potėpiais nužymėtas veidas nedetalizuotas, jis primena išlikusias Bernadetos nuotraukas. Bernadetą žiūrovas mato beveik trimis ketvirčiais, jos klūpanti figūrėlė pasukta ir į nuostabųjį reginį, ir į mus. Mergaitė tarsi kviečia įsitraukti į nuolankų garbinimą. Aplink išsibarstę žabai patvirtina tą netikėtumą, net išgąstį, kurį sukėlė reginys, jos akims nušvitęs grotos prieblandoje.

Svarbiausia šios scenerijos priežastis – baltai apsirengusi gražioji Ponia, kaip ją vadino Bernadeta, – pavaizduota kairėje paveikslo pusėje. Ją supa nežemiška šviesa, kurios atšvaitai lengvai paliečia išrinktosios regėtojos veidą ir maldai sunertas rankas. Paslaptingosios malonės liudininkais bei tarpininkais tampa ir minkštos šviesos išryškinti gebenių lapeliai, ir tarp regėjimo ir Bernadetos nutapytas palinkęs trapus medelis. Jo palinkimas atkartoja klūpančios mergaitės siluetą, o lapeliai mirguliuoja šviesos lašais.

Grotos tamsą šviesa skrodžia aštriai, tarsi kovodama su ja, nenorinčia pasiduoti visaapimančios malonės poveikiui. Palyginti su šilta, raminančia šviesa, sklindančia nuo Dievo Motinos, blizgus veidrodinis upės paviršius atrodo lyg sukaustytas ledo, šaltas, nejaukus, netikras. Galbūt tai abejingo pasaulio, kuris užsiėmęs tik savimi, metafora? Visi šio slėpiningo vyksmo žemiškieji ir dangiškieji dalyviai, kraštovaizdžio komponentai jungiasi į nuoširdžiai paprastą visumą, kurioje nusitrina realybės ir vizijos ribos. Apsireiškimo scenerijoje M. Deni nebrėžia ribos tarp tikėjimo ir pasaulietiškumo. Jam, atsidavusiam katalikui, pamaldumas ir mistika yra neatsiejamos gyvenimo realybės dalys.

Paveikslas nutapytas ne visai įprasta M. Deni maniera. Ne tik aliejiniams paveikslams, bet ir visai dailininko kūrybai – sieninei tapybai, interjerų dekoravimui, grafikos darbams – būdingas plokštuminis charakteris, apibendrinti siluetai, dekoratyvus ornamentalumas, išbalintos spalvos be toninio modeliavimo. Vėlyvojoje tapyboje daugiau spalvingumo, formos modeliavimo. Santūrią ramybę keičia ekspresija, lygius paviršius – skirtingų dydžių spalviniai plotai, kaitaliojasi įvairių formų ir krypčių potėpiai bei lengvos faktūros. Paveiksle gana stiprūs šviesių ir tamsių dalių kontrastai, yra sodrių, beveik atviros spalvos salelių.

Paguodos ir padrąsinimo dovanos

Nežinome tikrosios paveikslo atsiradimo istorijos. Gal tai buvo privataus asmens užsakymas, o gal dailininkas tapė jį sau? Taip pat nežinoma, ar M. Deni kolegos, amžininkai matė paveikslą, kaip į jį reagavo, ar būta atsiliepimų viešojoje erdvėje. Tačiau dvasios tvirtybė, nuolankumas ir ištikimybė, kurią demonstravo jaunutė naivi mergaitė, gindama savo tikėjimo tiesą žodžiais: „Aš ją mačiau“, buvo artimi dailininkui, meno esmę regėjusiam tikėjimo ir meilės atskleidime.

XX. a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje besiniaukstanti Europos padangė, vis labiau stiprėjančios tragiškų pokyčių nuojautos, Vokietijoje nacių pradėta kampanija prieš modernųjį meną ir dailininkų modernistų persekiojimas jautraus menininko negalėjo palikti abejingo.

Yra žinoma, kaip nevienareikšmiškai amžininkai reagavo į austrų rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel) (po Austrijos anšliuso jam teko ieškoti prieglobsčio Prancūzijoje) 1941 m. jau JAV parašytą romaną „Bernadetos giesmė“ (romanas, tapęs bestseleriu, į lietuvių kalbą išverstas 2020 m.). Bandydamas pasitraukti iš karo naikinamos Europos, rašytojas 1940 m. liepą pasižadėjo, kad jei pavyks išsigelbėti nuo gresiančio pavojaus ir pasiekti Amerikos krantus, parašys knygą apie Lurdo stebuklą. Atsakydamas oponentams, viešai reiškusiems abejones, kad autorius nėra nuoširdus ir tik apsimeta tikintis „katalikų pasakaite“, nes rimtas rašytojas negalįs būti toks naivus, F. Verfelis pareiškė: „Nežinau, ar man pavyko parašyti ypač gerą knygą. Tačiau gerai žinau: mano herojės Bernadetos Subiru nuopelnu ir tarpininkavimu skaitytoją pasieks paguodos ir padrąsinimo dovanos, kurių kitame ir galbūt geresniame romane jis nerastų.“

Kokia netikėta sąsaja – du kūrėjai, dailininkas ir rašytojas, kūrę šv. Bernadetos tema, jauname amžiuje buvo davę labai panašius pažadus. M. Deni dienoraščio įrašą jau citavome, tad pabaigai prisiminkime F. Verfelio žodžius: „Tada, kai pradėjau rašyti pirmuosius eilėraščius, prisiekiau, jog savo kūriniais visada šlovinsiu Dievo slėpinį ir žmogaus šventumą, nepaisydamas epochos, kuri pašaipa, pykčiu ir abejingumu nusigręžia nuo aukščiausių mūsų gyvenimo vertybių“ (Werfel F., Bernadetos giesmė, Vilnius: Katalikų pasaulis, 2020, p. 508).

Kristina Jokubavičienė

• «
• »