Fra Andželiko paveikslas „Kalno pamokslas“

Angeliškasis dailininkas

Kristų ir šventuosius yra tapę kone visi garsiausi Vakarų pasaulio dailininkai, tačiau jie patys nebūtinai pasižymėdavo šventumu. Šiuo požiūriu vienas ankstyvojo renesanso menininkas yra išskirtinis. Toskanoje gimęs Gvidas di Pjetras (Guido di Pietro, ~1395–1455) įstojo į dominikonų vienuolyną Fjezolėje ir gavo brolio Jono vardą, vadintas Jonu Fjezoliečiu (Giovanni da Fiesole). Jis pagarsėjo ne pamokslais, ko būtų galima tikėtis iš Pamokslininkų ordino nario, bet savo paveikslais. Meno istorijoje brolis Jonas geriausiai žinomas Fra Andželiko (Fra Angelico), išvertus – Angeliškojo brolio, vardu. Dėl savo švento gyvenimo būdo jis dar gyvas buvo pramintas Palaimintuoju Angeliškuoju (Beato Angelico), nors Bažnyčioje oficialiai palaimintuoju pripažintas tik 1982 m. Tuomet jam patikėta užtarimu iš dangaus globoti visus dailininkus.

XV a. vyko tikras atradimų proveržis. Ne išimtis buvo ir vaizduojamasis menas. Fra Andželikas neatsiliko nuo stiliaus naujovių, savo kompozicijoms suteikdamas erdvinio gilumo ir formų tikroviškumo, tačiau pirmenybę teikdavo dvasinei paveikslų prasmei. Dominikonas uoliai dirbo ten, kur jį siųsdavo Ordino vyresnieji, o dėl neturto įžado laikėsi kuklumo. Sakoma, jog vienoje sutartyje užsakovai yra parašę, kad sumokės jam „190 florinų arba tiek mažiau, kiek jam atrodys tinkama“. Kaip pažymi Renesanso menininkų biografas Džordžas Vazaris (Giorgio Vasari), tam, kad pavaizduotų dvasinius ir šventus dalykus, žmogus turi pats šventai ir maldingai mąstyti.

Šv. Morkaus vienuolynas

Įtakingųjų Medičių iniciatyva Florencijoje naujai įrengtas Šv. Morkaus vienuolynas. Fra Andželikas buvo atsiųstas jo dekoruoti Šventojo Rašto scenomis. Menininkas prie šios užduoties dirbo 1438–1443 metais. Jam talkino jo mokinys, kitas žymus XV a. dailininkas Benocas Gosolis (Benozzo Gozzoli). Freskose pavaizduotos Kristaus gyvenimo ir kančios scenos brolius dominikonus lydėjo vienuolyno koridoriuose ir kiekvienoje celėje. Šventąsias istorijas Fra Andželikas stengėsi priartinti prie vienuolių maldos ir kasdienybės: Kristaus gimimo ar nukryžiavimo freskose nutapydavo besimeldžiantį Ordino įkūrėją šv. Dominyką, o Apreiškimo kompoziciją papildė tekstu, kviečiančiu sukalbėti „Sveika, Marija“. Šio mėnesio maldynėlio viršelį puošia vienos celės paskliautėje nutapyta freska, kurioje vaizduojama Kalno pamokslo scena.

Kalno pamokslas

Evangelijoje pagal Matą Kalno pamokslu vadinama viena svarbiausių Jėzaus kalbų. Ji sudaryta iš įvairių palyginimų, posakių, paraginimų, pamokymų ir užima net tris skyrius nuo penkto iki septinto. Evangelistui Matui buvo ypač svarbu atskleisti Senojo Testamento išsipildymą Kristaus asmenyje. Kalno pamoksle Jėzus parodomas kaip naujasis Mozė, Dievo tautai skelbiantis Įstatymą nuo kalno. Įvadas į mokymą prasideda žodžiais: „Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai“ (Mt 5, 1). Šią eilutę Fra Andželikas ir iliustruoja freskoje.

Vietoje minios dailininkas vaizduoja dvylika apaštalų, apsupusių aukščiau jų sėdintį Kristų. Rusvai pilkas uolėtas kalnas sudaro foną spalvingomis tunikomis vilkintiems mokiniams. Jie susėdę pusračiu priešais Jėzų, todėl dalies jų matome tik nugaras. Jau nuo dailininko Džoto di Bondonės (Giotto di Bondone, ~1266–1337) laikų paveiksluose nebevengta antraeilių personažų vaizduoti nugara į žiūrovą, kad scena atrodytų realistiškesnė, o žiūrovas galėtų pasijusti jos dalyviu. Taigi mes kartu su apaštalais žiūrime į Kristų ir jo klausomės.

Jėzus mokytojas

Maldynėlio viršelyje publikuojamas freskos fragmentas – pats kompozicijos centras: Jėzus Kristus su raudona tunika, apgobta žydrai violetiniu apsiaustu. Tai tradicinė bizantinė Kristaus Visavaldžio (Pantokratoriaus) apranga: raudona spalva simbolizuoja žmogišką prigimtį ir karališkumą, o mėlyna – dieviškumą.

Jėzaus poza krikščioniškojoje ikonografijoje turi gilias šaknis. Jis sėdi pakėlęs dešinę ranką, smiliumi rodydamas į dangų, o kairiąja laiko susuktą raštų ritinį. Toks vaizdavimas nuo IV–VI a. aptinkamas sarkofaguose, katakombų freskose ir pirmųjų bazilikų mozaikose. Pakelta ranka, reiškianti oratoriaus gestą, ir rankraščio ritinėlis, simbolizuojantis mokymo perdavimą, – įprasti filosofo atributai, žinomi iš Antikos pagoniškojo meno. II a. apologetas Justinas Kankinys laikė krikščionybę tikrąja filosofija, o Kristų – tikruoju jos mokytoju.

Ankstyvosios krikščionybės mene taip sėdintis Kristus dažnai vaizduotas tarp šventųjų Petro ir Pauliaus, tiesiantis jiems rankraščio ritinį. Ši simbolinė kompozicija vadinta traditio legis (įstatymo perdavimas). Fra Andželikas Kalno pamokslo scenai pritaikė gerai pažįstamas tūkstantmetes Kristaus vaizdavimo tradicijas, todėl jį galima atpažinti kaip Mokytoją ir Įstatymo davėją.

Amžinasis Žodis

Mūsų aptariamas kūrinys šį mėnesį kviečia klausytis Dievo Žodžio: atsisėsti prie Kristaus kojų, kaip darė jo mokiniai kalno šlaite, Mortos sesuo Marija savo namuose arba Fra Andželiko broliai savo celėse. Tai raginimas trokšti išgirsti žodį apie Dievo Karalystę, kaip troško minios, susirinkusios kalno papėdėje ar Tiberiados ežero pakrantėje. Viešpats šiandien moko taip pat, kaip ir prieš du tūkstančius metų. Žvelgdami į šį Kristaus – Mokytojo – atvaizdą galime prisiminti, kad „Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8), todėl širdies maldoje, skaitant Šventąjį Raštą ar adoruojant Švenčiausiąjį Sakramentą jis visuomet mus moko teisingo kelio.

Ses. dr. Kotryna Indrė Šurkutė OSB

• «