15
07 /
2025
Trys XVII a. piligrimų istorijos. Šventieji metai (1625, 1650, 1675)
Žemaičių vyskupas (1618–1626) Stanislovas Kiška nuo pat vyskupavimo pradžios baudėsi vykti į Romą su vizitu ad limina. Du kartus suplanuotos kelionės teko atsisakyti, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera – taip vyskupas sulaukė Šventųjų metų. Į Romą jis nuvyko ne vėliau nei 1624 m. rugpjūtį ir, panašu, ten gerokai užtruko. Kada išvyko atgal, tiksliai nežinome: 1625 m. birželį minimas Paduvoje, 1626 m. vasarį buvo pasiekęs Lietuvą, tačiau netikėtai susirgo ir mirė, būdamas vos keturiasdešimties su trupučiu, taip ir nespėjęs grįžti į savo vyskupiją. Kaip buvęs Vilniaus katedros narys ir, svarbiausia, žymus jos geradarys, užrašęs kapitulos nuosavybei pačią didžiausią Adutiškio valdą, savo paties pageidavimu buvo palaidotas katedroje, šalia tėvo, ir pagerbtas memorialine lenta. Jos tekstą 1655 m. knygoje Monumenta Sarmatarum paskelbė Krokuvos kanauninkas Simonas Starovolskis. Plokštės likučiai, rasti katedros požemiuose, dabar sujungti į fragmentišką visumą ir pritvirtinti prie sienos į karališkąjį mauzoliejų po Šv. Kazimiero koplyčia vedančioje laiptinėje.
Tais pačiais 1625 m. Romoje lankęsis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Albertas Stanislovas Radvila (1593–1656) po ketvirčio amžiaus panoro pakartoti piligriminę kelionę. Apie tai žinome iš jo laiškų Jėzaus Draugijos generolui, kuriais didikas prašė leisti keliems jėzuitams jį palydėti į 1650 m. jubiliejinius atlaidus. Generolo leidimas buvo duotas tėvams Maksimilijonui Eisenreichui ir didiko kapelionui Elijui Zalevskiui; trečiajam, t. Tomui Povalskiui, leidimas atsakytas. Vis dėlto Romą pavyko aplankyti tik Radvilos kapelionui Zalevskiui – pats kancleris dėl Abiejų Tautų Respublikoje kilusių neramumų jau niekur nebeišvyko. Jam nepavyko pakartoti Šventųjų metų piligrimystės rekordo, kurį įgyvendino kardinolas Jurgis Radvila, Romoje apsilankęs 1575 ir 1600 metais.
Jubiliejinius 1650 metus, per kuriuos Romą aplankė apie 700 tūkstančių piligrimų, paskelbė popiežius Inocentas X; šia proga jis užsakė savo globojamam architektui Frančeskui Borominiui (Francesco Borromini) rekonstruoti Laterano Šv. Jono baziliką. Jubiliejinius 1675 metus paskelbė Klemensas X, atkreipęs dėmesį į Koliziejų kaip į pagarbos ir maldos vertą pirmųjų amžių kankinystės vietą. Tarp 1,5 milijono (palyginti su 1650 m. – dvigubai didesnio skaičiaus) piligrimų buvo ir monarchė – į Katalikų Bažnyčią perėjusi, Švedijos karūnos atsisakiusi ir Romoje apsigyvenusi Kristina, ir pirmasis Lietuvos istorijoje žinomas „eilinių“, anoniminių katalikų piligrimų būrelis – Laterano kanauninkų Antakalnio Šv. Petro ir Povilo parapinėje bažnyčioje veikusios Penkių Jėzaus žaizdų brolijos narių grupė. Apie šią kelionę daugiau vargiai ką žinome; įspūdingiausia jos liudininkė buvo Šv. arkangelo Mykolo vėliava, kurią brolijos nariai parsigabeno iš Romos. 1853 m. šią, matyt, jau susidėvėjusią ir suplyšusią vėliavą pakeitė jos kartotė. Ir nors paties originalo nebeturime, kopija, numanoma, išlaikiusi pirmavaizdžio bruožus, vertintina kaip retas ir brangus bendruomeninės Šventųjų metų piligrimystės iš Lietuvos į Romą paminklas.
Dr. Liudas Jovaiša
***
JUBILIEJAUS KALENDORIUS
2025 m. liepos 28 – rugpjūčio 3 d.
Jaunimo jubiliejus
