06
05 /
2025
1500-ieji. Jubiliejaus atlaidai Lietuvoje, arba Aleksandras – Aleksandrui
Popiežiaus Aleksandro VI paskelbti Šventieji metai prasidėjo pirmiausia atidarant Šventąsias duris Vatikano Šv. Petro bazilikoje; šios tradicijos laikomasi ir šiandien. Panašiai kaip ir Sikstas IV, Aleksandras VI pasirūpino, kad piligrimai lengviau pasiektų baziliką Vatikane, tik kitaip negu pirmtakas – ne pastatė tiltą, o nugriovęs dalį senesnių pastatų nutiesė gatvę. Aleksandro VI inovacijos turėjo pasitarnauti ir piligrimams iš Lietuvos, kurių tais metais buvo.
Tiesa, kaip Mikalojus V 1450-aisiais, taip ir Aleksandras VI 1500-ųjų metų proga post factum suteikė atlaidus negalėjusiems atvykti į Šventąjį miestą Jogailaičių dinastijos valdovo (šiuokart – Kazimiero sūnaus Aleksandro) valdiniams. Šios malonės per savo pasiuntinį Vilniaus katedros prelatą prepozitą ir valdovo sekretorių Erazmą Cioleką (Vitelijų) popiežiaus prašė Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis. Tai turbūt vienintelis atvejis istorijoje, kai speciali jubiliejinių atlaidų privilegija buvo suteikta vien Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, mat tuomet ją valdė kitas nei Lenkijoje valdovas. 1501 m. birželio 8 d. popiežius suteikė galimybę per šešis mėnesius nuo bulės paskelbimo savo krašte gauti atlaidus visiems Aleksandro valdiniams, dėl amžiaus, nesveikatos, neturto, užimtumo ir reikalų ar kelionės baimės nesiryžusiems arba ir jokių kliūčių neturėjusiems, tačiau neketinusiems keliauti į Romą aplankyti apaštalų Petro ir Pauliaus kapų. Jubiliejaus atlaidams gauti, kaip ir 1450-aisiais, reikėjo aplankyti vieną iš paskirtų jubiliejinių šventovių ir palikti piniginę auką. Kokios buvo tos jubiliejinės šventovės, nežinome – jas turėjo teisę parinkti popiežiaus įgaliotinis, įpareigotas pasirūpinti ir paskyrimu nuodėmklausių, disponuojančių ypatingais įgaliojimais. Piniginė auka turėjo sudaryti ketvirtį kelionės į Romą arba pusmečio dalyvavimo žygyje prieš turkus išlaidų. Naujovė – jubiliejinių metų atlaidus galėjo gauti ir senoliai, ligoniai arba nuo darbų negalintys atsitraukti tikintieji, atlikę išpažintį ir pasiuntę į aukų skrynelę savo šeimos savaitės pragyvenimo išlaidas atitinkančią sumą. Visos surinktos lėšos turėjo būti skirtos Aleksandro žygiui prieš turkus arba totorius, arba kitus tikėjimo priešus.
Kada Lietuvoje realizuota popiežiaus Aleksandro Šventųjų metų privilegija, nežinome. Galbūt skirtingu metu skirtingose vyskupijose? Antai 1503 m. kovą valdovo sąskaitų knygoje paminėtos išlaidos dvaro kunigui Jonui, „su jubiliejumi jojančiam į Žemaitiją“. Galbūt jis tik tuomet gabeno popiežiaus Aleksandro bulę į Žemaičių vyskupiją?
1575-ieji. Kardinolai ir benamiai piligrimai Romoje
1525 ir 1550 m. Šventųjų metų jubiliejai, Europą sukrėtus Reformacijos audrai, išgyveno kritinį atoslūgio laikotarpį. Veikiausiai neatsitiktinė ir Lietuvos istorijos šaltinių tyla. Viena nuotrupa byloja, kad 1525 m. pradžioje į Romą „tvarkyti tam tikrų dalykų“ Vilniaus katedros kapitula išleido savo notarą Saliamoną Albertą Ciškovskį; taip pat tarnybiniais reikalais (kaip Žygimanto Augusto pasiuntinys) reziduodamas Romoje, 1550 metų iškilmėse turėjo progos dalyvauti ir valdovo sekretorius, daugybę bažnytinių beneficijų Lenkijoje ir Lietuvoje turėjęs Vilniaus kanauninkas, Trakų prepozitas, Maišiagalos ir Kernavės altarista Motiejus Kalečickis.
Romos Katalikų Bažnyčiai išgyvenus Reformacijos krizę ir joje kilus atsinaujinimo sąjūdžiui, Grigaliaus XIII paskelbtas Jubiliejus buvo atšvęstas su ypatingu pakilimu. 1575 m. spalio 11 d. drauge su broliu Albertu iš Buivydiškių kelionėn į Romą leidosi ir devyniolikmetis Jurgis Radvila, beveik prieš metus paskirtas Vilniaus vyskupu koadjutoriumi – Valerijono Protasevičiaus įpėdiniu. Į Romą jis keliavo studijuoti, tačiau gruodžio mėnesį Romą pasiekusių brolių vienas iš tikslų turėjo būti ir Šventųjų metų iškilmės bei atlaidai. Šventųjų durų užvėrimas 1575-ųjų Vatikane Jurgiui Radvilai atidarė duris, vedančias link aukščiausių Bažnyčios pareigybių – nepraėjus nė dešimtmečiui tas pats popiežius Grigalius XIII pakėlė Radvilą Šventosios Romos Bažnyčios kardinolu.
Kitam kardinolui, jaunystę praleidusiam Vilniuje, o tuomet jau Romoje reziduojančiam Varmijos arkivyskupui Stanislovui Hozijui 1575 m. pagailo į Miestą atvykstančių ir prieglaudos stokojančių piligrimų iš Lenkijos ir Lietuvos. Jo prašymu popiežius Grigalius XIII „lenkams“ perleido nedidelę bažnytėlę netoli Kapitolijaus, kurią kardinolas Hozijus pasirūpino transformuoti į nacionalinę Lenkų šv. Stanislovo bažnyčią (Santo Stanislao dei Polacchi), o šalia įkurdino piligrimų prieglaudą; šios institucijos davė vardą šalia esančioms gatvėms (Via dei Polacchi, Vicolo dei Polacchi). Abiejų Tautų Respublikos laikais, o ir vėliau, po padalijimų, ši šventovė ir prieglauda tarnavo ir maldininkams iš Lietuvos.
Jų pėdsakus liudija bažnyčios grindyse ir ant sienų išlikę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų ir dvasininkų antkapiniai paminklai. Netoli įėjimo durų, kairėje pusėje, prieš suolus, grindyse įmūryta 1633 m. mirusio aštuoniolikmečio bajoraičio Petro Narbuto epitafinė plokštė, parūpinta liūdinčių jo globėjų Naruševičių. Centrinėje navos dalyje, tarp suolų, išsiskiria dvasininko herbu puošta pailga ne vienus metus Vilniaus katedros kapitulos reikalais Romoje praleidusio ir 1697 m. čia mirusio karaliaus sekretoriaus, Vilniaus kanauninko ir Skuodo prepozito Samuelio Kazimiero Hliadovickio memorialinė plokštė. Joje 68 metų amžiaus sulaukęs velionis pristatomas kaip iš Gardino apylinkių kilęs kilmingasis, tituluojamas lietuvių-lenkų bajoru (riteriu), kuris „čia sudėjo savo pelenus. Keliauninke, kai juos mindai, pamąstyk, kad ir taviškiai bus veikiai mindomi“. Į kairę nuo įėjimo, vidinėje pagrindinio fasado sienoje, įkomponuota prašmatnesnė Naugarduko vaivados Aleksandro Sluškos ir Sofijos Zenavičiūtės sūnaus, Rečicos seniūno ir karaliaus kambarinio Eustachijaus Sluškos, kuris 1639 m., būdamas dvidešimt ketverių metų amžiaus, mirė Romoje, epitafija. Ilgame įraše po mirusiojo biustu sakoma, kad įvairiomis dorybėmis ir talentais apdovanotas jaunuolis panoro, kad Miestas išvystų jo nepaprastas prigimties dovanas. Čia jas išlavinęs, idant taptų geru tėvynės piliečiu, tėvų paguoda, giminės puošmena ir visokių dorybių pavyzdžiu, buvo pagrobtas mirties, kuri lenką paslėpė romietiškame kape ir parodė, kad maldingam ir tvirtam vyrui visur yra tėvynė.
1576-ieji. Malonės pusmetis Abiejų Tautų Respublikoje ir Radvilos Našlaitėlio spaustuvės leidinys
Vėl atgimus Šventųjų metų piligrimystei į Romą, drauge sustiprėjo jubiliejinių metų atlaidų sklaida visame katalikiškame pasaulyje. 1575 m. gruodžio 10 d. popiežius Grigalius XIII Gniezno arkivyskupo Jokūbo Uchanskio prašymu suteikė 6 mėnesių trukmės atlaidų privilegiją Lenkijos Karalystei (žinoma, įskaitant ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę). Lyginant su ankstesnėmis 1475 ir 1501 m. privilegijomis nauja čia buvo tai, kad atlaidų prašė – turbūt dėl tarpuvaldžio – nebe monarchas, o Lenkijos primas. Taip pat, Tridento susirinkimui paskelbus, kad atlaidai neteiktini už piniginę auką (ačiū Liuteriui!), nebeliko vienos iš šių anksčiau įprastų sąlygų malonei gauti. Nebeminėti nei turkai, nei totoriai, nei Kryžiaus žygiai prieš šiuos netikėlius, tik tolimas kelias bei kitos kliūtys, neleidusios visiems norintiems nukeliauti į Romą.
1576 m. Jubiliejaus sąlygos buvo tokios: 15 dienų paeiliui arba su pertraukomis lankyti keturias paskirtas jubiliejines bažnyčias, atlikti išpažintį ir sukalbėti penkis „Tėve mūsų“ ir penkias „Sveika, Marija“ už Romos Bažnyčios išaukštinimą, krikščionių vienybę ir santarvę bei erezijų išnaikinimą. Atrodo, kad keturias jubiliejines bažnyčias (keturių didžiųjų Romos bazilikų atitikmenį) kiekviename mieste (vyskupijos sostinėje?) parinkti teisę turėjo vietos vyskupas; nesant keturių bažnyčių leista paskirti keturis tos pačios bažnyčios altorius. Taip pat suteikta teisė įgaliotiems nuodėmklausiams suteikti nuodėmių atleidimą popiežiui rezervuotais atvejais.
Dar viena komunikacinė naujovė buvo ta, kad apie jubiliejinių metų atlaidus imta skelbti spaudiniais, ir nebe lotynų kalba. 1576 m. arkivyskupo Uchanskio lėšomis išspausdinta 40 puslapių lenkiška knygelė „Apie malonės metus“ (O milościwym lecie) tapo vienu pirmųjų Vilniaus jėzuitų kolegijai dovanotos Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio spaustuvės leidinių. Joje paskelbta: 1) Šventųjų metų atlaidus pristatantis Gniezno arkivyskupo Jokūbo Uchanskio ganytojiškas laiškas; 2) popiežiaus Grigaliaus XIII brevė, kuria suteikiami jubiliejinių metų atlaidai tikintiesiems Lenkijos Karalystėje; 3) popiežiaus Grigaliaus XIII 1575 m. atnaujinta bulės In coena Domini redakcija (joje, tradiciškai skaitomoje Didįjį Ketvirtadienį, buvo vardijami popiežiaus atleidimui rezervuoti sunkių nuodėmių atvejai); 4) trumpas nežinomo autoriaus pamokslas Šventųjų metų atlaidų proga. Neaišku, ar Vilniaus leidinys buvo vienintelis ir skirtas visai Lietuvai ir Lenkijai, ar viso labo vienas iš leidimų, parengtas orientuojantis pirmiausia į lokalinį skaitytoją.
Daugiau konkrečių žinių apie 1576 m. jubiliejinių atlaidų vyksmą Lietuvoje nežinoma. Svarbu tai, kad 1576 m. įvesta Šventųjų metų atlaidų praktika iš esmės nusistovėjo ilgam ir vėliau reikšmingai nebesikeitė.
Dr. Liudas Jovaiša
***
JUBILIEJAUS KALENDORIUS
2025 m. gegužės 1–4 d.
Darbininkų jubiliejus
2025 m. gegužės 4–5 d.
Verslininkų jubiliejus
2025 m. gegužės 10–11 d.
Orkestrų ir liaudies muzikantų jubiliejus
2025 m. gegužės 12–14 d.
Rytų Bažnyčių jubiliejus
2025 m. gegužės 16–18 d.
Brolijų ir draugijų jubiliejus
2025 m. gegužės 30 – birželio 1 d.
Šeimų, vaikų, senelių ir pagyvenusių žmonių jubiliejus
Lietuvoje
2025 m. gegužės 10 d. (šeštadienį)
Palaimintojo Mykolo Giedraičio 600-ųjų gimimo metų jubiliejaus šventimas Videniškiuose (Molėtų raj.)
