01
08 /
2017
Klausykis, štai Jis ateina
Gg 2, 8
Melstis mane išmokė tėvai jėzuitai. Iki šiol galvoju, kad jei ne tėvų jėzuitų mokykla, dvasinių pratybų lobiai, kažin ar būčiau atradusi asmeninį santykį su Dievu, ar turėčiau tiek apsčiai gyvenimo, kiek jo turiu dabar.
Mano malda prasideda ankstų rytą, kai labiausiai pailsėjęs kūnas, protas ir siela. Dievui skiriu patį šviesiausią laiką. Kasdieną, daugybę metų, vos pradėjus aušti, einu į savo „kambarėlį“.
Rytais mano Dievas kvepia balinta kava, žvakės šviesos skaidra ir… tyla.
Dievas manęs laukia. Einu į Susitikimą ištuštinusi širdį, mintis, net troškimus, nes Dievo troškimai yra didesni už manuosius, o Jo malonė nepalyginti stipresnė už mano pastangas.
Kiekvieną rytą pradedu Dievo Žodžiu. Kartais Jis prakalba labai asmeniškai, kaip dviašmenis kalavijas rėžia širdį ir protą: „Klausykis!“ Šį kartą suvokiu, kad Dievas mane ruošia Atgailos sakramentui. O kartais girdžiu Jo paguodos žodžius, tokius stiprius ir švelnius, apsaugančius nuo visų gyvenimo skersvėjų. Jis dosnus – lieja savo išmintį, gydo, moko, Jis eina su manimi į dykumą, kad jau čia, žemėje, pajusčiau ir išgyvenčiau Dievo Karalystės slėpinio džiaugsmą.
Asmeninis pokalbis su Viešpačiu – per Jo Žodį, per tylą, per širdies pajautą, tai tarsi nutiestas kilimas į dieną, palydėjimas į pasaulio sūkurius ir iššūkius.
Žinau, kad Dievui rūpi visas mano gyvenimas – ir mano siela, ir mano santykiai, net mano finansiniai rūpesčiai Jam rūpi. „Dieve, namo Dieve, kodėl mane apleidai?“ – išsiveržė aitri rauda… Po šio skausmingo ašarų proveržio, po nevilties akimirksnio, sieloje išgirstu tylų, bet tvirtą Dievo pažadą: „Nebijok, aš tau padėsiu!“ Nebijok tu, kirmine Jokūbai! Tu, kirminėli Izraeli, „Aš tau padėsiu!“ – sako VIEŠPATS. Tavo atpirkėjas yra Izraelio Šventasis. (Iz 41, 13,14)
Dievas maldoje moko atskirti Jo balsą, išgirsti Jo kalbėjimą. Tiesa, tai nelengva užduotis, tačiau ilgainiui pradedu atpažinti Jo vedimą, nes Dievo Žodis veda į ramybę, į džiaugsmą. Dievas veda į kitą žmogų.
Dievas maldoje mane palydi į gyvenimą, o iš gyvenimo sūkurių vėl parsiveda į savo namus, į tylųjį „kambarėlį“.
Maldoje išgirstu dieviškąsias nuorodas, meldžiantis atsiveria naujas Dievo veidas, Jo pedagogika. Evangelija ir visas krikščioniškasis tikėjimas yra labai praktiškas, neatitrūkęs nuo šio gyvenimo realybės, nuo mano gyvenimo. Galėčiau papasakoti galybę gautų patarimų. Pavyzdžiui, dažnai trukdo mano gyvenimui kitų „krisleliai“. O Viešpats Dievas manęs klausia labai tiesiai: „Kodėl gi matai krislą brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?“ Ir kas gi gali išmintingiau, įtaigiau ir, svarbiausia, iš meilės man pamokyti, jei ne Viešpats Dievas: „Veidmaini, pirmiau išsiritink rąstą iš savo akies, o tada matysi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.“ (Mt 7, 5.)
Maldoje, klausantis Viešpaties balso, išgirstu ir labai „žemiškų“ patarimų. Tačiau tie patarimai, gauti iš Jo malonės, jau tampa nebe žemiški, jie atveria mano gyvenimui naujus kelius. Prieš keletą metų palydėjau mamą į amžinybę. Visi žinome netekties skausmą. Tačiau gyvenimas su Dievu nesibaigia skausmu, nes maldoje išgirdau kvietimą eiti ieškoti naujos „mamos“. Mano tikėjimo bičiulė gydytoja Irena mane nusivedė pas vieną močiutėlę, su kuria susibičiuliavome kaip su tikra mama.
Malda yra visokia – kasdienė, turinti savo vietą ir ritmą, spontaniška – galvojant apie kitą, svajojant, ar ruošiantis dideliems gyvenimo pokyčiams. Mano malda keliauja į parduotuvę ar po darbo grįžta namo, miške klausantis vėjo šnaresio. Malda įkvepianti gyvenimui, malda tik būnant šalia skausmo varginančio žmogaus, tyli, nebyli, net be atodūsių…
Viską sudedu į Dievo rankas. „Juk visa, ką turiu, esu iš Tavęs gavusi… Tik duok man savo meilę ir malonę ir būsiu tikrai turtinga ir nieko daugiau nebetrokšiu“, – sako šv. Ignacas Lojola.Maldoje Dievas su manimi kuria gyvenimą, kad apsčiai jo turėčiau. Jei tik esu Jam atidi, jei atgręžiu ausį Jo Žodžiui, jei „išsirenku geriausiąją dalį“, randu sprendimą – pasitraukti ar kovoti, dirbti ar ilsėtis, kalbėti ar nutilti, eiti ar sustoti… Viešpats užtaria nenusakomais atodūsiais ir įkvepia drąsos gyventi, kurti ir mylėti.
Aš neturiu išmaniojo telefono, tačiau turiu išmanųjį ryšį su Viešpačiu.
Tereikia tik klausytis ir „štai jis ateina“.
„Klausykis! Mano mylimasis!
Štai jis ateina,
šokinėdamas per kalnus,
liuoksėdamas per kalvas.
Mano mylimasis panašus į gazelę
ar jauną briedį.
Štai jis stovi už mūsų sienos,
žvelgia vidun pro langus,
bando įžiūrėti pro pinučius.
Mylimasis mane kalbina! Jis man taria:
, „Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš,
Juk žiema jau pasibaigė…“
Gg, antroji giesmė, 8 – 11.
Vida Beliūnaitė,
Vilniaus Šv. Juozapo parapija
