01
01 /
2026
Malda su Dievo žodžiu yra ne tik pamaldus skaitymas ar trumpa kasdienė praktika – tai gyvas, kasdienis susitikimas su Dievu, kuris kalba į mūsų širdį. Dievo žodis nėra praeities knyga – jis yra gyvas, veikiantis ir mus perkeičiantis, jei tik leidžiame jam mus pasiekti. Popiežius Leonas XIV pabrėžia: „Pirmoje vietoje yra santykis su Viešpačiu, dialogo su juo puoselėjimas. Tuomet jis padarys mus savo darbininkais ir pasiųs į pasaulio laukus kaip savo Karalystės liudytojus“ (2025 m. liepos 6 d., Sekmadienio vidudienio malda). Toks dialogas nėra tik paprastas skaitymas – tai abipusis bendravimas, kuriame klausomės Dievo balso, leidžiame jam formuoti mūsų tikėjimą ir gyvenimą.
„Negalime kreiptis į Dievą kaip Tėvą ir būti atšiaurūs, nejautrūs su kitais. Mums svarbu leistis būti perkeičiamiems jo gerumo, kantrybės ir gailestingumo, kad kaip veidrodis atspindėtume jo veidą“ (2025 m. liepos 27 d., Sekmadienio vidudienio malda).
***
Skelbkime, apmąstykime Dievo žodį ir juo gyvenkime
Evangelijoje Jėzų matome visada kelyje, keliaujantį pas kitus. Jėzaus viešojoje veikloje nė karto jo nematome kaip statiško mokytojo, kaip to, kuris kalba nuo pakylos; priešingai – visada jį matome kaip piligrimą, keliaujantį per miestus ir kaimus, sutinkantį žmonių veidus ir istorijas. Jėzus praplečia ir tradicines skelbimo ribas – gydantis ir ugdantis Dievo žodis yra skirtas ne tik Izraelio tautos nariams, bet visiems. Jėzus nori pasiekti tolimus žmones, gydyti ligonius, gelbėti nusidėjėlius, surinkti paklydusias avis ir pakelti tuos, kurių širdys pavargusios ir prislėgtos. Kitaip tariant, Jėzus mums sako, kad Dievo gailestingumas yra skirtas visiems.
Jei išganymas skirtas visiems, net labiausiai nutolusiems ir paklydusiems, tuomet Žodžio skelbimas turi tapti pagrindiniu Bažnyčios bendruomenės uždaviniu. Tegul neatsitinka taip, kad išpažintume Dievą plačia širdimi, tačiau būtume Bažnyčia siaura širdimi; kad skelbtume išganymą visiems, o kelią jam gauti padarytume neįmanomą; kad žinotume, jog esame pašaukti skelbti Dievo Karalystę, bet apleistume jo Žodį, užsiimdami daugybe antraeilių veiklų. Mokykimės iš Jėzaus, kaip Dievo žodį iškelti į centrą, atsiverti žmonėms, skatinti susitikimą.
Dievo artumas neleidžia išlikti neutraliems ir toliau ramiai sau gyventi. Jis negali nepalikti pėdsako. Dievo žodis mus sukrečia, trikdo, skatina keistis, atsiversti. Žodis, patekęs į mus, perkeičia mūsų širdis ir protus, skatina visą mūsų gyvenimą nukreipti į Viešpatį. Jėzus šiandien mums sako: Dievas tapo tau artimas, tad pajusk jo buvimą, priimk jo Žodį ir keisk požiūrį į savo gyvenimą.
Ir mums skirtas tas pats pašaukimas, kurį Jėzus suteikė prie Genezareto ežero kranto pašauktiems pirmiesiems savo mokiniams. Jėzus pirmiausia pašaukė Galilėjos jūros pakrantėje sutiktus Simoną ir Andriejų, du brolius žvejus. Jis savo žodžiu pakvietė juos sekti, sakydamas, kad padarys „žmonių žvejais“. Ir mes jauskimės paties Jėzaus pašaukti skelbti jo Žodį, liudyti jį kasdienėse situacijose, jo pavyzdžiu gyvenime liudyti teisingumą ir meilę.
Pranciškus, Homilija Dievo žodžio sekmadienį, 2023 m. sausio 22 d., in: Vaticannews.va/lt.
Dievas savo žodžiu mus traukia prie savęs ir siunčia pas kitus
Dievo žodis išlaisvina Šventosios Dvasios jėgą. Tai jėga, kuri patraukia žmogų prie Dievo, kaip padarė su tais jaunais žvejais, nutviekstais Jėzaus žodžių. Tai jėga, kuri siunčia pas kitus, kaip atsitiko su Jona, iškeliavusiu pas tuos, kurie buvo nutolę nuo Viešpaties. Taigi Žodis traukia prie Dievo ir siunčia pas kitus. Jis nepalieka mūsų užsidariusių savyje, bet išplečia širdį, priverčia pakeisti kryptį, pakeisti įpročius, atveria naujas galimybes, atveria neįsivaizduojamus horizontus.
Jėzus – Dievo Žodis – trokšta, kad taip atsitiktų su kiekvienu iš mūsų. Kaip pirmuosius mokinius, taip ir mus Jėzus nori išjudinti iš mūsų kasdienės rutinos. Jis kviečia mus kartu su juo išplaukti į jūrą dėl kitų. Žodis sužadina misiją, padaro mus Dievo pasiuntiniais ir liudytojais pasauliui, kuriame skamba daugybė žodžių, bet iš tikrųjų jis negirdi Žodžio, kurio yra ištroškęs. […]
Vis dėlto žinome, kad daugeliui žmonių taip nenutinka. Dažnai ir mes girdime Dievo žodį, tačiau jis pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Kodėl taip yra? Galbūt todėl, kad esame kurti šiam Žodžiui. Esame užvaldyti tūkstančių žodžių, bet Dievo žodį praleidžiame pro ausis. Girdime jį, bet nesiklausome; klausomės, bet nesilaikome jo; laikomės jo, bet neleidžiame, kad jis mus skatintų keistis. O rimčiausia tokio kurtumo priežastis – kad mes su šiuo Žodžiu nesimeldžiame. […]
Iš tiesų mums labai sunku palikti tai, kas teikia saugumą, palikti savo įpročius. Tačiau tie, kurie atsako į Dievo kvietimą, kurie priima jo Žodį, išsilaisvina iš tinklų, į kuriuos buvo įsipainioję, nes gyvasis Žodis suteikia naują prasmę gyvenimui, gydo sužeistą atmintį. Antrasis momentas – palikę, kas buvo praeityje, mokiniai nusekė paskui Jėzų. Jo žodis, išlaisvindamas mus iš praeities ir dabarties pinklių, daro mus brandžius priimti tiesą ir meilę, atgaivina širdį, ją supurto, apvalo nuo veidmainystės, pripildo vilties.
Pranciškus, Homilija Dievo žodžio sekmadienį, 2024 m. sausio 21 d., in: Vaticannews.va/lt.
Drauge su Popiežiumi kasdien aukokimės Dievui melsdamiesi už žmonijai ir Bažnyčios misijai iškylančius iššūkius.
DIENOS PAAUKOJIMO MALDA
Gerasis Tėve,
štai esu tavo akivaizdoje –
žinau, kad tu visuomet su manimi.
Šiandien vėl panardinu savo širdį
į tavo Sūnaus Jėzaus Širdį –
jis kasdien dėl manęs aukojasi
ir ateina pas mane šventojoje Eucharistijoje.
Tegul tavo Šventoji Dvasia
padaro mane Jėzaus bičiuliu ir apaštalu,
jo misijos bendradarbiu.
Tau atiduodu savo džiaugsmus ir viltis,
darbus ir kentėjimus,
visa, kas esu ir ką turiu.
Drauge su Marija, Bažnyčios Motina,
ir viso pasaulio besimeldžiančiais broliais ir seserimis
aukoju tau šią dieną dėl Bažnyčios misijos
melsdamasis Popiežiaus šio mėnesio intencija.
Bažnytinės vyresnybės leista.
Vilnius, 2019 10 17
Popiežiaus intencija sausio mėnesį:
Melskime, kad malda su Dievo žodžiu būtų mūsų gyvenimo maistas bei vilties šaltinis mūsų bendruomenėse ir padėtų mums kurti broliškesnę ir labiau misijinę Bažnyčią
