07
03 /
2025
Isabelle Chartier Siben
3 dienos naktyje
Viktimologės užrašai piktnaudžiavimų sūkuryje
Iš prancūzų kalbos vertė Povilas Aleksandravičius
Pratarmė prancūziškam leidiniui
Kvietimas nedelsti
Tai – unikali knyga. Atrodytų, apie piktnaudžiavimus jau viskas pasakyta. Ir vis dėlto gausioje literatūroje kai kas svarbaus buvo praleista. Padaryta daug: surinkti liudijimai, atliktos analizės, parengtos prevencinės priemonės, suorganizuotos išklausymo tarnybos, teikiamos finansinės kompensacijos. Bet ką nuveikėme, kad būtų teikiama terapinė pagalba aukoms ir ypač kad būtų ruošiami specialistai, gebantys teikti tokią pagalbą? Šia esmine tema iki šiol kalbėta per mažai. To priežastis – išteklių stoka.
Klystame manydami, kad išklausius aukos liudijimą ir suteikus finansinę kompensaciją, viskas jau atlikta ir reikalas baigtas. Žmogui liudijant, trauma dažnai atsinaujina, ir palengvėjimą, kurį teikia išklausymas, keičia aitrus paūmėjimas, ypač tais atvejais, kai liudijimą klausantys asmenys neturi reikiamų kompetencijų. Vien geros valios nepakanka. […]
Isabelle Chartier Siben jau trisdešimt metų kovoja už tai, kad Bažnyčios ir kiti autoritetai suvoktų piktnaudžiavimų žalą. Tačiau jos, kaip gydytojos, veikla ypač vertinga tuo, kad ji stengiasi išgydyti tai, kas gali būti išgydyta, ar palengvinti traumų pasekmes, kurių nėra įmanoma ištrinti ir kurias teks nešti visą gyvenimą. Negaliu nesižavėti jos milžiniška drąsa, kurią matome jau trisdešimt metų ir kurios išties reikėjo, žinant, su kokiu nesupratimu, neigimu, kartais agresyviu atmetimu knygos autorei teko susidurti. Jos žodis trikdė. Trys dienos naktyje. Jai tai – trisdešimt metų, praleistų klausantis įvairiai suluošintų žmonių. Ši misija buvo lydima ir džiaugsmo, ir liūdesio, bet visada teko susidurti su tuo, kas tikrąja to žodžio prasme yra nepakeliama.
Jeigu Bažnyčia iš tikrųjų nori padėti aukoms, patyrusioms piktnaudžiavimą jos aplinkoje, ji turi nieko nelaukdama parengti kompetentingumu pasižyminčias, tinkamas ir nemokamas pagalbos priemones bei ruošti jas teikti mokančius atitinkamų sričių specialistus. Ar šio darbo skuba jau buvo suvokta? Atrodo, vis dar ne. O juk apie pagalbą labai aiškiai kalba popiežius Pranciškus savo motu proprio, kuris yra pavadintas Vos estis lux mundi („Jūs pasaulio šviesa“) ir skirtas kovai su seksualiniu piktnaudžiavimu Bažnyčioje. Daryti gera niekada ne per vėlu. […]
Traumos atsinaujinimas
Suskamba telefonas. Šešta valanda ryto. Telefoną visada laikau netoliese, kad galėčiau atsiliepti net naktį. Per dvidešimt penkerius metus niekas tuo nepiktnaudžiavo. Kartais sulaukiu vėlyvų ar ankstyvų skambučių, bet naktinius beveik galėčiau sutalpinti ant abiejų rankų pirštų.
Tokia elgsena mane labai guodžia. Ji kyla iš abipusio susitarimo, pagrįsto pasitikėjimu ir pagarba: žinau, kad tie, kam pasidarys labai sunku, galės man apie tai pranešti.
Šį rytą man skambina Violeta. Neseniai ji kreipėsi į išklausymo tarnybą. Ji to laukė daugybę metų, nes iki tol, į kokias tik duris beldėsi, siauras ar plačias, mažas ar aukštas, niekas nenorėjo jos klausytis ar bent atkreipti į ją dėmesį. Išklausymo tarnyboje Violeta buvo šiltai priimta. Ji kalbėjo dvi su puse valandos, sulauktas dėmesys ją stebino ir jaudino. Jai išeinant buvo pasakyta, kad jos liudijimą atsiųs išdėstytą raštu, kad ji pasirašytų. Taip bus užtikrinta, kad išklausiusieji viską teisingai suprato. Ji grįžo į namus lyg ant sparnų, nusimetusi sunkią naštą ir laiminga.
Su ta našta Violeta gyveno nuo pat vaikystės, ją kruopščiai slėpdama viduje. Kai jai buvo vienuolika metų, patyrė seksualinį smurtą. Ji suprato, kad tą akimirką ją ištikęs blogis pakeitė visą jos gyvenimą, Nuo tada jai niekas nebesisekė. Viskas, ko imdavosi, žlugdavo. Pirmiausia pablogėjo rezultatai mokykloje. Paskui pagedo santykiai su tėvais. Vėliau visi romantiniai santykiai, kuriems ryždavosi, išvirsdavo į katastrofą… Šiandien galą su galu ji suduria dirbdama atsitiktinius darbus, gyvena vienui viena mažoje pastogėje.
Po apsilankymo išklausymo tarnyboje Violeta gerai jautėsi dvi ar tris dienas. Paskui atsidūrė nesvarumo būklėje, prarado ryšį su realybe. Ji manė, kad išsikalbėjimo pakaks, kad tuoj po to jos gyvenimas galutinai susitvarkys ir ji galės žengti į ateitį. Dėl neišsakytų žodžių buvo tokia vieniša, tokia įsitempusi, jog jai atrodė, kad vienas pokalbis viską išgelbės ir ji atras vidinę ramybę.
Tačiau dabar, nesuvokiamai, Violetą ištiko tikra nesvarumo būklė. Ji nebejautė savo kūno, pasimetė laike ir erdvėje. Tai pastebėjusi, viena jos draugių patarė nedelsiant kreiptis į mane.
Kalbėdama telefonu, Violeta mikčioja ir verkia. Ji su klaiku prisimena dieną, tą siaubingą dieną, kai nuėjo išpažinties. Ją ir vėl skandina nepakeliamas nerimas ir baisūs vaizdiniai. Iki šiol ji net nemanė, kad toks siaubas gyvena joje. Ji nori tai užbaigti, visa tai nepakeliama, daugiau ji nebegali. Ji manė, kad nuėjusi išsikalbėti atgaus jėgas, o dabar viskas dar labiau suiro aplinkui ir joje pačioje. Ir dabar ji jau tikrai nežino, kaip visa tai suvaldyti.
Violeta teisi. Nuo vienuolikos metų ji save kūrė ant išgyvento piktnaudžiavimo pamatų. Piktnaudžiavimą galima įsivaizduoti kaip bombą, sprogusią jos viduje. Tad nesunku suvokti, kad toks sprogimas paveikia visą psichiką, sielą, gyvenimą. Pakanka prisiminti karo metu bombų išraustus laukus, jų dar yra likę mūsų kaimuose. Išsikalbėjimas ne tik paliko joje aštrias skeveldras, bet ir atvėrė tuštumą, tiksliau, bedugnę, į kurią Violeta ėmė kristi. Praktiškai visos piktnaudžiavimų aukos kalba apie šią viduje atsivėrusią tuštumą.
Klausydama jos esu tarsi indas, į kurį pilami tie vaizdiniai, emocijos, suvokiniai, pojūčiai, pirmą kartą išgyventi prieš daugelį metų, piktnaudžiavimo dieną, o dabar atsinaujinę su ta pačia griaunamąja jėga. Šią akimirką privalau iki galo priimti tą destruktyvią srovę, kad merginoje jos neliktų, bent jau to konkretaus epizodo. Tuomet – įpūsti truputį saugumo ten, kur buvo išgyventas smurtas ir išdavystė.
Ima skambėti mano žadintuvas. Su Violeta praleidau valandą. Valandą viesulo epicentre. Pakilo saulė.
Pasiūlau Violetai paskambinti man, kada tik jai prireiks. Puikiai žinau, kad tai tik pradžia. Prasidėjo galingų potvynių ir atoslūgių etapas.
Dieve mano, galvoju keldamasi, kaip sudėtinga gerai suorganizuoti darbą visų tų tarnybų, kurios turi padėti išsiaiškinti tiesą ir bent truputį atkurti teisingumą. Staiga pajuntu silpnumą, permieštą kažkokio pykčio. Kas su manimi vyksta? Tą akimirką prisimenu kitą neseną skambutį. Auka teigė ką tik sužinojusi, kad žmogus, ją priėmęs išklausymo tarnyboje, žmogus, kuriam ji patikėjo savo intymiausias paslaptis, pasakodama apie patirtą smurtą, yra ir jos agresoriaus advokatas! „Ar čia reikia verkti, ar juoktis? […] Širdis mano net to nesako.“ Tokius dainos žodžius yra parašęs Jeanas Ferrat. Ir: „Nepastebime, kaip bėga laikas!“ Galima tik pridurti: Neįmanoma patikėti tuo, ką girdime!
Norėdama prasiblaškyti, įjungiu radiją. Nesu tikra, kad naujienos šioje žemėje bus geros…
Knygą įsigyti ČIA.
