01
05 /
2025
Šių 2025 m. gegužės 10 d. Videniškiuose švęsime ypatingą jubiliejų – 600 metų nuo pal. Mykolo Giedraičio gimimo. Atrodo labai daug, tačiau dangaus šventieji mūsų laikui ir vietai jau nepavaldūs, jie pranoksta savo laikus ir valstybių sienas. Juk yra šventųjų, kurie be galo artimi ir savi, nors mus nuo jų skiria beveik tūkstantis ar pora tūkstančių metų, tolimas atstumas, tokie, pvz., yra šv. Jurgis, šv. Agota, šv. Antanas ir kt.
Dėl pal. Mykolo Giedraičio tikslių gimimo aplinkybių yra šiek tiek ginčijamasi. Vieni teigia, kad jis gimė šalia Giedraičių, kiti – šalia Videniškių. Visgi palaimintasis Mykolas tikrai gimė Aukštaitijoje, Molėtų krašte, apie 1425 metus ir mirė Krokuvoje 1485 m. gegužės 4 dieną. Jis gimė, kai po Lietuvos Krikšto buvo praėję apie 40 metų, taigi priklauso pirmajai katalikų kartai Lietuvoje, tad jo įmintais šventumo pėdsakais žengs ir kitos kartos.
Palaimintasis Mykolas priklausė kilmingai aristokratų kunigaikščių Giedraičių šeimai, kurios protėviai kadaise buvo narsūs karžygiai, o palikuonys vėliau padarė daug kilnių darbų tikėjimo, kultūros, švietimo pažangai Lietuvoje. Giedraičių giminės atstovų dėka Lietuvoje turime įgyvendintą bažnytinę atsinaujinimo reformą, gimtąja kalba sakomus pamokslus, išverstą į lietuvių kalbą Naująjį Testamentą, funduotų vienuolynų, pastatytų maldos namų ir kt. Giedraičių giminės atlikti darbai ir ypač jų aktyvi veikla Žemaitijoje įkvėpė ir pagimdė vyskupo Motiejaus Valančiaus fenomeną, kurio veiklos rezultatas – nepriklausomybei subrendusi lietuvių tauta.
Iš palaimintojo Mykolo vaikystės istorijų yra žinoma, kad jis nuo mažų dienų buvo silpnos sveikatos, sirgęs ligomis, po kurių liko mažo ūgio ir luošas, todėl visą gyvenimą vaikščiojo pasiremdamas ramentais. Kryžius, raudona širdis baltame fone ir ramentas tapo palaimintojo ikonografijos pagrindiniais simboliais. Ypač ramentas palaimintąjį Mykolą daugeliui žmonių daro artimą jų gyvenimo sunkumuose, susiduriant su ligomis ir savo negalios priėmimu. Dėl šių patirtų išgyvenimų jis jau nuo jaunystės atsiribojo nuo savo bendraamžių, tapo uždaras, susitelkęs į vidinį pasaulį, tai vėliau peraugs į maldos misticizmą. Palaimintasis Mykolas jaunystėje buvo linkęs į kūrybą, pasakojama, kad jis gamindavo, drožinėdavo, dekoruodavo mažas medines dėžutes, kurias kunigai naudodavo nešti šventajai Komunijai ligoniams. Taigi jau kuriant šias dėžutes atsiskleidė jo potraukis sakraliesiems indams, altoriui, tai vėliau peraugs į pasiaukojančią zakristijono tarnystę. O mūsų tautoje tos ornamentuotos medžio dėžutės tapo pranašišku ženklu vėliau kilsiančio kryždirbystės sąjūdžio, padėjusio išsaugoti tautinę tapatybę, o šiandien kryždirbystė mus garsina pasaulyje.
Jausdamas didžiulę trauką ir meilę Viešpačiui Jėzui, jaunasis kunigaikštis Mykolas Giedraitis nusprendžia savo gyvenimą pašvęsti Dievui, atpažįsta pašaukimą pašvęstajam gyvenimui. Tuo metu netoli Vilniaus, Bistryčioje, jau veikė Regulinių atgailos kanauninkų vienuolynas, įkurtas karaliaus Jogailos 1390 m. (atgailos kanauninkų nereikėtų tapatinti su katedros kapitulų kanauninkais, kuriems kartais tai yra garbės titulas; žodžio kanauninkas reikšmė kyla nuo žodžio kanonas – taisyklė). Tai šv. Augustino parašytomis vienuolinio gyvenimo taisyklėmis besivadovaujanti vyrų vienuolija, kuriai buvo būdinga atgailos, maldos ir gyvenimo bendrystėje dvasia. Greičiausiai dėl aristokratiškos kilmės, gilaus dvasingumo ir įgimtų gabumų, o gal ir dėl švelnesnių gamtos sąlygų poreikio sveikatai Mykolas Giedraitis neužsibūna Bistryčios vienuolyne, bet išsiunčiamas į Krokuvą, į svarbiausią vienuolijos ir visos Lenkijos karalystės katalikybės centrą, kuris tuo metu išgyveno aukso amžių – veikė universitetas, steigėsi vienuolijos, darbavosi žymūs Europos menininkai. Anot šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, tuo metu, XV amžiuje, Krokuvos gatvėse persipindavo pėdsakai didžių šventųjų ir palaimintųjų: Mykolo Giedraičio, Kazimiero Jogailaičio, Jono Kentiečio, Simono iš Lipnicos, Vladislovo iš Gelniuvo, Izaijo Bonerio, Stanislovo Kazimierčiko, Šventoslavo Tyliojo ir kitų. Šių šventųjų gilus dvasingumas, proto šviesa ir tikėjimo tvirtybė leido Krokuvai išgyventi tikrą Sekminių amžių.
Kai kurių istorikų teigimu, Mykolas Giedraitis studijavo Krokuvos Jogailos universitete ir tapo pirmuoju istoriniuose šaltiniuose paminėtu lietuviu, siekusiu universitetinio aukštojo mokslo.
Atvykęs į Krokuvą pal. Mykolas Giedraitis – aristokratas ir išsilavinęs žmogus, – apsigyvena ne vienuolyne, o kukliame kambariuke prie Šv. Morkaus bažnyčios zakristijos ir iki gyvenimo pabaigos tarnauja zakristijonu. Nors jis nešiojo vienuolio abitą, gyveno vienuolišku maldos ritmu, tačiau liko broliu pasauliečiu, tuo parodydamas, kad Dievo tautoje visos tarnystės yra svarbios, vertingos, vedančios į šventumą. Zakristijono tarnystė palaimintąjį Mykolą labai priartino prie žmonių, nes jis gyveno ne uždaro vienuolyno celėje, o šalia bažnyčios zakristijos, kur žmonės galėdavo jį lengvai rasti, prašyti maldos, patarimo ir užtarimo. Būdamas kilmingos giminės ir aukšto išsilavinimo, bet gyvenęs visiškame neturte, paliestas negalios ir kupinas mistinės maldos patirties, jis ypač traukė Krokuvos žmones savo autentišku krikščionišku gyvenimu, pasižymėjo ir pranašystės bei gydymo dovanomis.
Žvelgdami į palaimintojo Mykolo šventumo paveikslą padrąsinimo ir globos šventumo kelyje semiasi daugybė Dievo tautos vaikų, pasiaukojamai tarnaujančių Bažnyčioje: vargonininkai, zakristijonai, pročkelės, procesijų dalyviai ar ministrantai. Mykolas Giedraitis savo gyvenimu mus moko, kad ne aukštos pareigos, o meilė ir atsidavimas tarnaujant yra svarbu. Moko, kad tyli tarnystė gali tapti iškalbingu tikėjimo liudijimu. Jame atpažįstame kiekvieno pašaukimo grožį ir reikšmingumą, atmetama klaidinga pagunda kaip nors laipsniuoti ar tituluoti Dievo duotus pašaukimus Bažnyčioje.
Vienas iš ryškiausių pal. Mykolo Giedraičio šventumo istorijos momentų – jo pamaldumas Kristaus kryžiui, nuvedęs jį netgi iki mistinių patirčių. Kuklusis zakristijonas istorijai nepaliko jokių savo posakių, laiškų ar frazių, išlikę tik Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai, išgirsti maldoje priešais kryžių: „Būki kantrus iki mirties ir suteiksiu tau gyvybės vainiką.“ Ir šiandien į mus prabyla maldos pripildytas pal. Mykolo gyvenimas, kviesdamas į kuklumą, kantrybę, viltį, tylą ir tarnystę.
Mirė Mykolas Giedraitis Krokuvoje, 1485 m. gegužės 4 d., apsuptas brolių vienuolių maldų. Jo sarkofagas, padabintas baltosios rožės herbu, yra toje pačioje Šv. Morkaus bažnyčioje, šalia altoriaus, prie kurio jis tarnavo. Buvo dėta nemažai pastangų dėl Mykolo Giedraičio šventumo bylos, bet įvairūs istoriniai įvykiai vis sutrukdydavo oficialiai paskelbti, todėl ilgus metus jis buvo laikomas tiesiog liaudies palaimintuoju dėl išlikusio pamaldumo kulto ir šventumo garso. Galiausiai 2018 m. mažutėlių užtarėjas popiežius Pranciškus, remdamasis šimtamete pamaldumo tradicija, įrašė Mykolą Giedraitį į Bažnyčios palaimintųjų sąrašą.
Šiais metais minimas pal. Mykolo gimimo jubiliejus gražiai sutampa ir su Šventaisiais 2025-taisiais Viešpaties metais, kurių pagrindinė tema yra viltis. Būtent silpnumas, suvienytas su Kristaus kryžiumi, tampa viltimi ir patraukliu, įtraukiančiu šventumo keliu.
Kun. Marius Talutis
