01
04 /
2025
Psalmynas – nuostabus maldų lobis. Šis lobis daugelį amžių maitino tiek žydų, tiek krikščionių tikėjimą ir pamaldumą. Jis buvo ir yra neišsenkantis šaltinis Dievo ištroškusioms širdims. Kaip sušuko šv. Augustinas, kuris nuolat komentuodavo psalmes savo homilijose, Psalterium meum, gaudium meum! – „Mano psalmynas – manasis džiaugsmas!“
Kad patirtume šį džiaugsmą, siūlau čia kelis raktus – kaip imtis šių senovinių tekstų ir juos paversti asmenine arba bendruomenine krikščioniška malda.
Visų pirma, su psalme dera užmegzti dialogą kaip su gyvu žmogumi. Kaip būna vykstant gyvam pokalbiui, mintys ir jausmai nenuosekliai kinta. Besimeldžiant psalmę atrodo, kad viena eilutė puikiai išreiškia mano sielos būseną, – ar tai būtų džiaugsmas ir ramybė, ar baimė ir neviltis. Ir štai – kita pastraipa išreiškia visai kitą vidinę nuostatą. Psalmės – ne statiški tekstai. Nors jas galima apibūdinti pagal tam tikrus žanrus (pvz., rauda, padėka, karališkos psalmės ir t. t.), bet tiksliai klasifikuoti visų neįmanoma, nes dauguma nesileidžia įrėminamos logiškon schemon.
Vadinasi, turime empatiškai skaityti ir atpažinti žmogiškas patirtis, iš kurių kilo psalmisto malda. Tai gali būti liga ir (ar) išgydimas, džiaugsmas pasiekus piligrimystės kelio tikslą – Jeruzalės šventyklą, karti tėvynės nostalgija išgyvenant tremtį, vienišumas, kartėlis ir baimė, kai artimiausi žmonės nusisuka nuo tavęs ir tampa priešais, egzistencinė refleksija žiūrint į žmogaus likimą ar ištroškusio žmogaus giluminis Dievo ilgesys. Neišvengiamai kai kurios patirtys mums bus gerai žinomos, gal aktualios. Psalmė suteiks progą įvardyti jas ir mokytis jas paversti malda. Kita vertus, jei išreikštos būsenos mums šiuo metu svetimos, psalmė praplečia mūsų širdies horizontą ir duoda mums žodžius melstis už kitus, įsijaučiant į jų gyvenimą. Tuomet psalmės skaitymas tampa užtarimo malda.
Psalmių kalba – simbolinė, ir dėl to reikia jai leisti mus paliesti nesiimant proto filtro, leisti žadinti vaizduotę ir kūno atmintį. „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, o Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo“ (Ps 42, 1–2). „Kaip aukštai nuo žemės yra dangūs, taip didis yra Viešpaties gerumas pagarbiai jo bijantiesiems; kaip toli yra Rytai nuo Vakarų, taip toli jis išsklaido mūsų nuodėmes“ (Ps 103, 11–12). Psalmistai mums duoda ir daugybę iškalbingų žodžių, kuriais galime kreiptis į Dievą: „Mano tvirtovė, mano uola, mano ganytojas, mano šviesa, mano skydas…“ Kūno patyrimais yra išreiškiamos giluminės dvasinės patirtys: „Mirties virvės mane pančiojo, pražūties srautai mane skandino“, „klimpstu į dumbliną gelmę, nėra kur koja atsiremti…“ Tai kalba, kuri leidžia maldai kilti iš pačių žmogaus gelmių.
Psalmės gimė ir buvo surašytos per šimtmečius apimantį Izraelio tautos istorijos laikotarpį. Kai kurios buvo sukurtos paties karaliaus Dovydo (vadinasi, apie X a. prieš Kristų), dauguma jų yra anonimiškos ir atskleidžia kitus istorijos momentus, ypač tremtį Babilone (V a.). Kai psalmėse minimi tokie reikšmingi momentai, priimame jas kaip liudijimą apie Dievo vedamą išganymo istoriją, ne tik Izraelio tautos, bet ir visos žmonijos. Išėjimas iš Egipto, sugrįžimas iš Babilonijos tremties yra Izraelio tautos tikėjimo pamatai, bet šie istoriniai įvykiai ir mums kalba apie išvadavimą iš nuodėmės bei mirties pančių ir apie kiekvieno mūsų – palaidūnų vaikų grįžimą namo pas Tėvą. Malda psalmėmis tokiu būdu ugdo mūsų tikėjimą ir leidžia jam įsišaknyti Dievo tautos atmintyje.
Kitas labai svarbus raktas – kristologinė prasmė. Viena vertus, psalmės gali būti skaitomos kaip pranašystės, nes pats Jėzus sako mokiniams: „Turi išsipildyti visa, kas apie mane parašyta Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24, 44). Iš tiesų, psalmynas yra dažniausiai cituojama Senojo Testamento knyga tiek evangelijose, kiek Apaštalų darbuose ir laiškuose. Pirmieji mokiniai psalmėse rado daugybę užuominų į Kristaus dieviškumą, į jo įsikūnijimą, kančią ir prisikėlimą. Kita vertus, kaip teigia šv. Augustinas, psalmėse girdime paties Kristaus balsą. Pvz., 22 psalmėje, kuri prasideda šauksmu: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“, atpažįstame Jėzaus maldą kančios metu. Tai jis, kuris suvienija savyje visą žmoniją ir visą žmogaus egzistenciją, šaukia pagalbos arba šlovina Tėvą. Prisiimdamas mūsų nuodėmes, jis galėjo mūsų vardu melstis: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, panaikink visas mano kaltybes.“ Įdomu kartais pamąstyti, kaip Jėzus melsdavosi tam tikra psalme. Šv. Augustinas aiškina, kad Kristaus balsas psalmėse apima ir visų jo Kūno narių balsus – tų, kurie šiandien dalyvauja jo kovoje ir kančioje, ir tų, kurie jau dalyvauja jo šlovėje. Šitaip malda psalmėmis yra pirmoji krikščioniškos maldos mokykla. Nes krikščionio malda iš esmės yra malda Kristuje ir, net būdama labai asmeninė, visuomet yra visuotinė.
O kaip su psalmių eilutėmis, kur skamba visai nekrikščioniškos mintys? Labai sunku priimti vietas, kur psalmistas prašo Dievo keršto, išžudant jo priešus! Trys raktai gali padėti. Pirma, Senajame Testamente dar nėra iki galo atskleista visa Dievo gailestingumo gelmė. Pirmojo Testamento žmogus, kaip ir mes, iš tiesų ne visada atskiria žmogų nuo jo elgesio, kaip daro Jėzus atleisdamas nuodėmes. Tik jis, pasiaukojęs už visus be išlygų, gali mums įsakyti: „Mylėk savo priešus.“ Antra, kaip tik dėl tokių žodžių galiu atpažinti ir įvardyti tai, kas iš tikro yra manyje, kaip ir kiekviename žmoguje, nes mano širdis nėra iki galo Evangelijos perkeista. Pripažinęs šią tamsą – pyktį, neatleidimą, kitų atmetimą, – galiu ją atiduoti Dievui. Trečia, psalmių malda yra visą istoriją apimančios kovos išraiška: paties Kristaus kova prieš tamsybių valdžias tęsiasi. Ne konkretiems žmonėms ištariame prakeikimus, bet nuodėmės galiai, žudančiai žmogų. Psalmės žodžiai kviečia pasirinkti stovyklą ir stoti į karą, kartu su Jėzumi ir Bažnyčia, prieš visokias neteisybes bei melus. Ir žinome, kad šitame kare fronto linija eina per mūsų širdis!
Ses. Benedicte Rollin RA
