01
01 /
2026
Brangūs „Magnificat“ skaitytojai, baigiame Jubiliejinius metus, žengiame į kitus, juose irgi jubiliejų nestinga. Minėsime 100 metų nuo Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimo. Kiekviena šventė – pirmiausia proga dėkoti. Dėkoti už tai, ką Viešpats padarė mūsų, mūsų bendruomenės, mūsų valstybės gyvenime. Prisiminti į tą darbą įsitraukusius žmones. Šalia dėkojimo maldos neišvengiamai iš širdies veržiasi prašymai, ypač kopiant per Naujų metų slenkstį, viliantis daugiau taikos ir išminties, o matant tiek baisybių ir negerovių, kurios, regis, banga po bangos vis naujos… Tad gal čia tiktų prisiminti dar vieną maldos aspektą – kaip moko Katalikų Bažnyčios katekizmas, pirmasis prašymo maldos judesys yra prašymas atleisti, „juo pradedama tikra ir tyra malda. Pasitikėjimo kupinas nusižeminimas sugrąžina mus į bendrystės su Tėvu ir jo Sūnumi Jėzumi Kristumi ir mūsų tarpusavio bendrystės šviesą. […] Prašymu atleisti pradedama ir Eucharistijos liturgija, ir asmeninė malda“ (KBK, 2631). O kai baigdami bet kurią maldą ruošimės tarti Amen, turėkime omenyje, kad „hebrajų kalboje žodis Amen turi tą pačią šaknį kaip ir žodis „tikėti“. Ta šaknis reiškia tvirtumą, patikimumą, ištikimybę. Tad suprantama, kodėl Amen gali reikšti Dievo ištikimybę mums ir mūsų pasitikėjimą Juo“ (KBK, 1062). Išrinktajai tautai tikėti Dievą reiškė ne tik protu pritarti, bet tvirtai pasitikėti, laikytis ištikimybės Viešpaties mokymui, ryšiui su Juo ir tuo gyventi kasdienybėje. Ir krikščionybėje lotyniškai tikintysis vadinamas fidelis – ištikimasis. Tad naujametis palinkėjimas – palaimintų ištikimybės ir bendrystės su Dievu ir vienas kitu metų!
Ilona Valujevičienė
